Ekspertai buksuojančią Ispaniją ragina pabusti iš sapno

Kokią strategiją rinktis krizę išgyvenančiai Ispanijai – stručio ar kitų paukščių? Slėpti galvą smėlyje ar tiesti snapą į dangų bandant nuspėti, kada bus lietaus?

„Pasirinkti būtina”, – taip ispanus vaizdžiai įtikinti bando garsus katalonų ekonomistas Vicenças Navarro. Nes ispanų laukia didžiuliai pokyčiai ir labai sunkūs laikai, tad jau būtų laikas kurti strategiją.

Daugelis ekonomistų sutaria, kad be jos Ispanijos laukia Graikijos likimas.

Chaose paskendusi ir Europos išlaikoma Graikija, nepaisant visų protestų ir bauginimų spjauti paramą siūlančioms šalims į veidą, per rinkimus parodė sutinkanti, kad kitos išeities nėra.

Tačiau kokią išeitį turi gerokai didesnė Ispanija?

Ar žinia, kad Europos Sąjunga gelbėja Ispanijos bankus nuo žlugimo, pasės šalyje dar daugiau panikos? Ar ispanams pradės vaidentis per televiziją matytos eilės Graikijoje prie punktų, kur dalijami bulvių maišai?

Kol kas į tokį klausimą atsakyti labai sunku.

Aišku viena – Ispanijos vyriausybė renkasi stručio strategiją ir daro viską, kad tiktai įtikintų šalies gyventojus, jog Ispanija yra kitokia nei Graikija ir nieko blogo šalyje tikrai nevyksta.

Po to, kai birželio 9 dieną Europos Sąjunga paskelbė gelbėsianti Ispanijos bankus suteikdama šiai šaliai 100 milijardų eurų paskolą, Ispanijos premjeras Mariano Rajoy paskelbė, kad nemato būtinybės surengti spaudos konferencijos šia tema.

Esą Ispanija jau surado būdą, kaip išbristi iš krizės.

Po tokio pareiškimo M. Rajoy sėdo į lėktuvą ir išskrido į Lenkiją stebėti Europos futbolo čempionato rungtynių tarp Ispanijos ir Italijos rinktinių.

Toks šalies vadovo elgesys tiesiog pribloškė nors kiek apie ekonomiką nutuokiančius Ispanijos gyventojus.

Visiems jau seniai aišku, jog šalies vyriausybė niekaip nenori viešai pripažinti, kad Ispanija išgyvena tragišką depresiją.

Todėl valdininkai kaip išmanydami mėgino apsimesti, jog ši Europos pagalba – tai ne pavojaus signalas, kad Ispanijos ekonomika balansuoja ant žlugimo ribos, o tiesiog kapitalo injekcija, ir tiek.

Sugrįžęs iš Lenkijos M. Rajoy ėmė tvirtinti, kad ES sprendimas gelbėti Ispanijos bankus – ne finansinė parama žlungančiai Ispanijai, o tiesiog paskola bankams, kurią turės atiduoti bankai ir valstybė nuo to nė kiek nenukentės.

Tačiau tokias jo teorijas jau antrą savaitę žiniasklaidoje choru bando nuginčyti visi šalies ekonomikos ekspertai.

Jų žinia aiški – ES parama Ispanijos skolą ir deficitą iškels ligi padangių, o pagalbos galbūt reikės ir daugiau, tad ruoškitės.

Kol kas Ispanijos gyventojai jaučiasi apgaudinėjami ir daugelis nesusigaudo, kiek dar situacija gali pablogėti.

Milžiniškas, beveik 25 procentus siekiantis nedarbas, pasibaigusios išmokos, kylantis PVM mokestis, visiškai apkarpyta socialinė parama – tai tik nedaugelis veiksnių, liudijančių, kad Ispanija išgyvena kritinius laikus.

„Prieš dvejus metus netekau darbo. Tuomet tai neatrodė taip grėsmingai, nes man buvo išmokėta 15 tūkst. eurų kompensacija ir garantuota dvejų metų 1 tūkst. eurų bedarbio išmoka.

Bet štai dabar ji jau baigėsi, o susirasti darbą beviltiška. Jeigu neščiau kur nors savo CV, iš manęs tik pasijuoktų – kaip gali prašyti darbo ten, kur nuolat atleidžiama vis daugiau žmonių”, – guodėsi „Pirelli” padangų fabrike dirbęs Davidas Blanco.

Prasidėjus krizei pirmieji atleistieji dar gavo į atlyginimus panašias bedarbio pašalpas. Dabar pirmoji atleistųjų karta jau liko be pajamų. Ispanijoje nuolat ir sparčiai daugėja perkamosios galios nebeturinčių žmonių.

Ispanai žino, kad ekonominio pakilimo metais, klestint statybų spekuliacijai, jie prisipirko ir prasiskolino gerokai daugiau, nei galėjo sau leisti.

Už kreditą būstui, automobiliui ar kam kitam nebuvo reikalaujama beveik jokių garantijų.

„Prieš 5 metus bankas duodavo tiek paskolos, kiek norėdavai. Tuo metu atrodė, kad bankas žino, ką daro, žino, ar galėsi išsimokėti, ar ne.

Bet tik dar sykį pasitvirtina tiesa, kad pasitikėti reikia ne banku, o tik savimi ir savo galimybėmis”, – „Lietuvos rytui” pasakojo ekonomikos ir socialinio bendradarbiavimo konsultantas Oscaras Arnau.

Jis tikino besidžiaugiantis, kad Ispanija tiesiog žaibišku greičiu grįžta į realybę.

„Patys to nusipelnėme ligi šiol gyvendami nekilnojamojo turto burbulo ir korupcijos sapne.

Žinoma, tai turi didelę kainą – kas ketvirtas ispanas šiuo metu neturi darbo.

Sparčiai daugėja ir šeimų, kurios mėnesio pabaigoje jau neturi už ką nusipirkti maisto.

Tikrai neatrodo, kad netrukus kas nors pradėtų gerėti”, – sakė ekonomistas.

„Nors mano žmona gydytoja, o aš irgi turiu klientų ir kol kas šeimos pajamos neblogos, šiais metais vis dėlto nusprendėme taupyti ir nevažiuoti atostogauti, nes Ispanijos ateitis visiškai neaiški, viešosiose įstaigose atleidžiama daug žmonių”, – kalbėjo O. Arnau.

Sprendimą atsisakyti atostogų paskatino prieš kelias savaites per Katalonijos televizijos trečiąjį kanalą matyta laida „Singulars”.

Jos metu garsūs ekonomikos ekspertai Jonathanas Tepperis ir Edwardas Hugh, gerai išmanantys Ispanijos ekonomiką, išdėstė savo nuomonę apie Ispanijos ateitį. Visi anglosaksiškojo pasaulio spaudos atstovai prieš rašydami straipsnius apie Ispanijos ekonomiką konsultuojasi su šiais ekonomikos liūtais.

Jau 2009 metais, kai tuometis Ispanijos ministras pirmininkas Jose Luisas Rodriguezas Zapatero tvirtino, jog Ispanijos bankai yra vieni tvirčiausių Europoje, J. Tepperis juokavo, kad Ispanijos ministras pirmininkas tai sakydamas tikriausiai nebuvo blaivus. Nuo tada Ispanijoje J. Tepperis tapo nepageidaujamu asmeniu.

Prabėgus trejiems metams akivaizdu, kad J. Tepperis buvo teisus, – Ispanijos bankai, beprotiškai dalydami paskolas, pasmerkė save pražūčiai. Kas toliau?

Neatsitiktinai ekonomikos temas analizuojančios laidos „Singulars” vedėjas Jaume Barbara įspėjo laidos žiūrovus, kad programos metu ir po jos reikėtų išgerti liepžiedžių arbatos.

Ispanai šias vaistažoles paprastai vartoja nervams raminti.

Išties laidos pradžia nežadėjo nieko gera ir prasidėjo ispanišku hitu „Salvense quien pueda” („Gelbėkitės, kas galit”).

J.Tepperis siūlė Ispanijai drastišką sprendimą – atsisakyti euro, grįžti prie pesetų ir jas devalvuoti 35 proc.

Pasak eksperto, tik toks drastiškas sprendimas padėtų Ispanijai vėl pradėti augti ekonomiškai (šalies BVP neauga jau nuo 2007 metų) ir sumažinti skolą.

Anot J.Tepperio, nors Ispanijos politikai tvirtina, kad tokia ateitis – tik svaičiojimai, jei Graikija pasitrauktų iš euro zonos, galimybė, kad Ispanijos laukia panašus likimas, būtų didelė.

„Pagal kapitalizmo sistemos logiką, kai žlunga bankai, didieji investuotojai praranda pasitikėjimą.

Tačiau Ispanija veikia ne pagal kapitalizmo, o pagal politinio paternalizmo principus, kai vyriausybė rūpinasi nedidelės grupės interesais.

Todėl vyriausybė aukoja visuomenės gerovę norėdama išgelbėti vokiečius, investavusius į Ispaniją”, – sakė J. Tepperis.

Kad ir ką dabar kalbėtų Ispanijos premjeras ar ekonomikos ministras, už klaidas turės mokėti ne kas kitas, o paprasti Ispanijos piliečiai.

„Pirmiausia turbūt sugrius Ispanijos sveikatos apsaugos sistema ir mes pereisime prie to, kad sveikatos apsaugos sistemos vartotojai turės iš dalies mokėti už paslaugas.

Jau dabar už kiekvieną receptą žmogus turės susimokėti eurą.

Farmacininkai bijo, jog daugelis žmonių dėl šios priežasties nustos pirkti būtinus vaistus”, – ateitį prognozuoja O. Arnau.

„Artimiausioje ateityje nustos veikti didžiulė dalis mokyklų valgyklų, mokiniai pietus turės atsinešti iš namų. Jau dabar dėl biudžeto sumažinimo uždaromi valstybiniai darželiai.

Tėvai greitai nebegalės už juos sumokėti – mokestis už valstybinius darželius sparčiai auga. Dabar už visą dieną su pietumis už vieną vaiką šeima per mėnesį moka apie 250 eurų. Visos pašalpos mažamečius auginančioms šeimoms Katalonijoje dabar yra panaikintos”, – apie sunkią mažamečius vaikus auginančių šeimų padėtį pasakojo O. Arnau.

Kokios yra pagrindinės klaidos, atvedusios Ispaniją prie ekonominės depresijos slenksčio?

Pirmiausia – nekilnojamojo turto burbulas, išsipūtęs ligi begalybės, kai be proto buvo statoma visur, o paskolas butui įsigyti galėdavo gauti net nuolatinio darbo neturintys emigrantai.

Šis procesas dabar Ispanijoje dažnai vadinamas „vėžiniu plytos plitimu”. Taip skolinant Ispanijos bankų paskolos tapo gerokai didesnės už indėlius. Šią milžinišką skylę dengia Europa.

Ispanija kelia Europai nepasitikėjimą.

Pastaruoju metu šalį krečiantys skandalai dėl teismų, kurių metu išteisinami valstybinių lėšų prisivogę Liaudies partijos politikai ir net karaliaus Juano Carloso uošvis Inaki Urdangarinas, neįkvepia tarptautinių investuotojų.

Akivaizdu ir tai, kad Ispanijai trūksta skaidrumo ir ji slepia savo bankų padėtį. Juk praėjusių metų liepą vyriausybė vis dar tvirtino, kad „Bankia” neturi jokių problemų. Dabar tai nacionalizuotas sužlugęs bankas.

Tarptautinį nepasitikėjimą sukėlė ir garsiojo teisėjo Baltasaro Garzono teismas – tuomet iškilo į paviršių, kad Ispanijos teisėjai yra susiskaldę į kairiųjų ir dešiniųjų koalicijas.

Vis dėlto O. Arnau pripažįsta, kad dėl dabartinės situacijos kalti ne tik stambūs investuotojai ir valstybė, bet ir patys ispanai.

„Toks jau mūsų viduržemiškas charakteris. Vengiame mokėti mokesčius, kur tik galime, apgaudinėjame, slepiame pajamas. Valstybinių įstaigų darbas labai neefektyvus – pats esu dirbęs įvairiose Katalonijos seniūnijose ir žinau situaciją”, – sakė ekonomistas.

Valstybinėse įstaigose, pasak O. Arnau, klesti politikavimas – vietoj profesionalų į kėdes sodinami nieko neišmanantys politikai.

„Niekas iš tikrųjų nedirba, o tik stengiasi išlaikyti savo darbo vietą”, – teigė O. Arnau.

Pasak ekonomisto, dar vienas Ispaniją žlugdantis veiksnys – individualizmas.

Kiekviena seniūnija, kad ir kaip prasiskolinusi, nori valdyti atskirai, o kiekvienas verslininkas, kad ir kaip jam blogai eitųsi, nori turėti savo įmonę.

„Mažų ir vidutinių firmų vidutinis darbuotojų skaičius Ispanijoje yra nuo 3 iki 7, o Vokietijoje – nuo 5 iki 15. Tai irgi yra vienas svarbiausių tolesnės nesėkmės veiksnių.

Kaip tik šios firmos Ispanijoje pagamina 95 proc. produkcijos. Norint išlikti, žmonėms reikėtų vienytis ir dirbti kartu”, – mano O. Arnau.

Bet ar nebus per vėlu?