Pretendentai turėjo pasiūlyti neskausmingiausią pasaulio
ekonomikai vienos ar kelių valstybių pasitraukimo iš euro zonos
planą.
„Wolfson Economics Prize“ premija įsteigta 2011 m. spalį. Jos
steigėjas - britų verslininkas ir garsus valdančiosios
Konservatorių partijos rėmėjas Simonas Wolfsonas.
Jungtinėje Karalystėje garsus verslininkas pasiūlė piniginę premiją
ekonomistams, kurie sugalvos planą, kaip šalims pasitraukti iš
Europos bendros valiutos zonos - euro zonos.
Pasak jo, „ši premija skirta ne tam, kad euras kuo greičiau
žlugtų, o siekiant suburti analitinius tyrimus šia tema, paskatinti
geriausius pasaulio ekonomikos protus padėti užpildyti tą politinę
tuštumą“.
„Aš ir daugelis Europos verslininkų tikisi, kad euro zona
išliks stabili, tačiau jei ne, Europa neturi klaidžioti politiniame
vakuume“, - sakė S. Wolfsonas praėjusių metų spalį.
Iš viso organizacinis komitetas sulaukė 452 pasiūlymų, tiek iš
paprastų žmonių, tiek iš garsių ekonomistų ir universitetų.
Į trumpąjį premijos finalistų sąrašą, be R. Bootle'o ir jo grupės,
pateko privati investuotoja Catherine Dobbs, Jensas Nordvigas ir Nickas Foroozye iš „Nomura
Securities“, Neilas Recordas iš „Record Currency
Management“, taip pat Jonathanas Tepperis iš
„Variant Perception“.
R. Bootle'o pasiūlyme aprašyti euro zonos iširimo padariniai,
pavyzdžiui, atlyginimų sumažėjimas, devalvacija ir bankrotai.
Tačiau ekonomistų nuomone, tokie padariniai neišvengiami
pasitraukiant iš euro zonos, jų nereikia bijoti, verčiau juos
priimti kaip neišvengiamą dalyką ir palaipsniui įveikti.
Savo detalesnėje darbo versijoje (ją finalistai turėjo įteikti
organizaciniam komitetui iki gegužės 29 dienos) R. Bootle'o komanda
pasiūlė keletą žingsnių, kuriuos turėtų žengti šalis, pasitraukdama
iš euro zonos.
Visų pirma valstybė turi iškart įsivesti nuosavą valiutą, kuri
galiotų kartu su euru. Vėliau visi atlyginimai, kainos, paskolos ir
bankų indėliai turi būti konvertuojami į naująją valiutą
1:1santykiu. Eurai turi būti priimami vykdant nedideles
transakcijas dar pusę metų. Tuo pačiu metu valdžia turi nedelsdama
atsisakyti valiutinių intervencijų, taip pat išplatinti su
infliacijos lygiu susietas valstybės obligacijas. Nepriklausomi
auditoriai turi stebėti, kaip įgyvendinamos šios priemonės.