Zapyškio (Kauno r.) gyventoja Nijolė Mažeikienė sako, kad visas jos vasaros uždarbis renkant miško gėrybes išeina būstui. Tačiau darbšti pensininkė sugeba išlaikyti sovietmečiu pastatytą dviejų aukštų namą.
Tuo tarpu Kauno gyventojams Danutei ir Petrui Žvirbliams miško gėrybės padeda sukaupti tik dalį lėšų už būstą.
Matydami palyginti kuklų miestiečių uždarbių mastą, uogautojų, grybautojų ar daržo gėrybių pardavėjų valdininkai persekioti neskuba.
Visas uždarbis – būstui
Pensininkės N. Mažeikienės iš Zapyškio diena, prasidėjusi paryčiais, bėga pagal griežtą dienotvarkę: miškas – turgus – vėl miškas – sodas ir daržai.
„Visas mano vasaros uždarbis išeina būstui”, – neslepia zapyškietė.
N. Mažeikienė – našlė. Tenka gyventi iš 600 litų pensijos. Išlaikyti dar sovietmečiu pasistatytą dviejų aukštų namą moteriai padeda tik kasdienis triūsas nuo tamsos iki tamsos.
Už per sezoną parduotas miško ir daržo gėrybes N.Mažeikienė perka malkų.
Erdviam būstui kuro žiemai reikia daugiau nei už 3 tūkstančius litų.
Kad ir kiek uogautumei, vien iš miško gėrybių tokios sumos nesukaupsi.
Bet moteris, kruopščiai surikiavusi darbus, nemažai prisiduria iš savame darže auginamų daržovių ir gėlių.
Ankstyvą pavasarį jos palangės žaliuoja pomidorų, agurkų, pelargonijų daigeliais.
Kol mėlyniauja, liepos pabaigoje uždera savi pomidorai, vėliau miškuose prisirpsta bruknės, o rudenį N.Mažeikienė dar parduoda apie 100 krūmų per vasarą užaugintų chrizantemų.
Lengviau sumokėti už šildymą
Panaši kauniečių Danutės ir Petro Žvirblių vasaros dienotvarkė. Bet sodo ir miško gėrybes renkantys ir dalį jų parduodantys sutuoktiniai nebeturi vilčių per vasarą sukaupti tiek lėšų, kiek jų reikėtų sumokėti už buto mieste šildymą per žiemą.
„Nebūna taip, kad vasarą užsidirbi, žiemą atiduodi už šildymą ir ramiai sau gyveni. Šilumos kainos per didelės – tiek uždirbti nei vasaros gėrybių, nei jėgų neužtektų”, – sakė D.Žvirblienė.
Per vasarą iš sodo ir miško kauniečiai susirenka apie 2 tūkst. litų. Tačiau iš jų nemažai „nubyra” už keliones viešuoju transportu.
Vis dėlto Eigulių seniūnijos gyventojai kasmet sutaupo tiek, kiek užtektų maždaug pusei šildymo sezono.
Per šalčius mokesčiai už butą siekia ir 800 litų per mėnesį.
Sodą Kauno rajone turinti šeima vasarą maitinasi iš užsiauginamų daržovių, o derliaus perteklių parduoda miesto turgavietėse. Kitą dalį lėšų pensininkai prisiduria iš grybų ir uogų.
Darbus abu dalijasi: D.Žvirblienė renka sodo derlių, o P.Žvirblis keliasi pusę keturių ryto ir renka grybus bei uogas Lekėčių, Karčiupio miškuose.
Tokiu gyvenimo būdu sutuoktinių pora visai patenkinta: abu daug dirba gryname ore, vaikšto pėsčiomis, maitinasi pačių užsiaugintu maistu ir dar šiek tiek susitaupo žiemai.
Baiminasi vabzdžių ir erkių
N. Mažeikienė priminė, kad „parduotos vasaros” turi ir savo kainą: vabzdžių sugeltas, nuo darbo pasilenkus sutinęs veidas, įskaudusi nugara, uogaujant įjuodusios rankos.
Iš pakrūmėse aptinkamų latekso pirštinių pašnekovė sprendžia, kad šiemet Zapyškio miškuose padaugėjo rankas tausojančių uogautojų iš miesto.
„Uogų miške gausu. Bet dažną mėlyniautoją taip įbaugina spiečiai uodų, mašalų ir sparvų, kad kai kurie mieliau sumoka už surinktas uogas, negu ryžtasi dar kartą patys bristi į miškus”, – šypsojosi pusamžė zapyškietė.
Ir jai sunku ištverti, kai apipuola debesys vabalų. O kur dar erkės – miškuose ties Griškabūdžiu N.Mažeikienei jų įsisiurbė net keletas.
Purkštis stipriais repelentais – nevalia: tuojau pat nuo rankų kvapo prisigers ir uogos. Atidesni pirkėjai visada klausia, ar nesinaudota stipriais chemikalais.
Uogas graibsto poilsiautojai
Vietos turguje moteris sugaišta vos keletą valandų – tiek, kiek užtrunka išparduoti kibirėlį ar du tą patį rytą surinktų mėlynių.
Nedideliame Zapyškyje turgavietė mažutė, vietos pirkėjų nedaug – bemaž pusė jų pažįsta miškus ir panorę prisimėlyniauja patys. Tačiau šviežias sezono uogas ir grybus kaipmat išgraibsto link vaizdingų apylinkių, prie vandens, į miškus ar kaimo turizmo sodybas traukiantys miestiečiai, negailintys 7 litų už litrą uogų ar voveraičių.
Per keliolika pašnekesio minučių maloni ir mandagi uogautoja stabtelėjusiems keliautojams pardavė keletą litrų mėlynių.
Artėjant savaitgaliui miško gėrybių paklausa išauga. Tačiau kaina – ne visada: jei uogomis prekiauja daugiau rinkėjų, bus pigiau.
Prekiauja ir nesijaučia kalti
Pernai N. Mažeikienės ir kitų prekiaujančių zapyškiečių pajamas tikrino mokesčių inspektoriai. Neįgalumą turinčiai moteriai leidimas prekiauti, patentas kainavo simbolines sumas – vos po keletą litų.
„Tačiau kad gaučiau tą lapelį už du litus, teko atstovėti ilgiausias eiles. Kad man čia vietoje būtų kas kvitą išrašęs, nepagailėčiau nė 10 litų”, – lingavo galva pensininkė.
Vis dėlto oficialiai susitvarkiusi reikiamus dokumentus, Zapyškio gyventoja miško ir daržo gėrybėmis prekiauja be baimės.
Ne pernelyg įbūgę atrodė ir kiti turgelyje prekiavę zapyškiečiai: pora vyresnio amžiaus moterų ir jaunas vaikinas Danas.
„Koks gi čia verslas, už ką mus bausti?” – kraipė galvą viena pašnekovių.
Iš tiesų, pasiūla ant prekystalio – kukli: keletas ryšelių šviežių morkų, česnakų, krapų, stiklainis kitas medaus ir savame sode rinktos vyšnios bei agrastai.
Gyventoja Gabrielė Meškauskaitė pasakojo atnešanti parduoti, kas tuo metu uždera – vis prie pensijos prisiduria.
Dienos uždarbį išleidžia greta esančioje parduotuvėje – duonai, pienui užtenka.
Daugiausia perkančiųjų – miestiečiai. Vietos gyventojai tokių gėrybių prisiaugina patys. Tiesa, už vyšnias Danas prašė brangokai – 7 litų, kai toks pat stiklainis miesto turguose kainuoja 5 litus.
„Neparduosiu – uogienės išsivirsiu”, – numojo ranka optimistiškai nusiteikęs pardavėjas. Dešimtinė kita, uždirbta laisvalaikiu iš tokios prekybos, – tik smulkioms išlaidoms.
Neteko dienos uždarbio
Tuo tarpu keletui vyresnio amžiaus Amalių gyventojų, kurios netoli Geležinkelio stoties kukliai prekiavo puokštelėmis iš daržo gėlių, prekyba neleistinoje vietoje šiemet jau spėjo apkarsti.
10 litų bauda, kuria buvo nubausta Amalių gyventoja Ona, pensininkei buvo ypač skaudi. Tokia suma – visos dienos, ir tai ne kiekvienos, uždarbis.
Kartais prastovėjusi ant šaligatvio M.K.Čiurlionio gatvėje, visą dieną neuždirba nė lito, o kelionė iki namų kainuoja.
Tačiau šioje gatvėje prekiauti ant šaligatvio draudžiama.
Dėl to trejetas gėlėmis ir agrastais prekiavusių senolių iš pradžių būgštavo bet kokio korespondentų dėmesio.
„Jau mus ir fotografavo, ir apklausinėjo policininkai – sakytum, baisius turtus kraunamės.
Už šildymą žiemą – 1,2 tūkst. litų sąskaitos. Pensija – 800 litų. Per vasarą nors kiek skolas pamažinu”, – neslėpė nuoskaudos 85 metų Danutė.
Ji pasiguodė, kad, matyt, ir miesto moterys iš taupumo jau atprato namus puošti vasaros gėlių puokštelėmis.
Patriaukšti agrastų po 2 litus už litrą dar susigundo vienas kitas praeivis, o tiek pat kainuojančios puokštės pirkėjų dėmesį patraukia daug rečiau.
Gėrybės – ne iš vietos miškų
Sezono gėrybių – mėlynių ir voveraičių – pilni ir Stoties turgaus prekystaliai. Kainos – panašios kaip užmiestyje: 7 – 8 litai už kaupiną litro talpos stiklainį.
Tačiau ir čia nei rinkėjai, nei pardavėjai į kalbas nesileidžia. Vieni baidosi dėmesio, nes prekiauja neturėdami leidimų. Uždarbiaujantis jaunimas nenori, kad atpažintų bendramoksliai.
Treti, kaip vyriškis iš Kazlų Rūdos su kaupinu voveraičių kibiru, nenori kalbėti apie nedarbą ir į miškus išginusį skurdą.
Apskritai su grybais ir uogomis Kauno turgavietėse daugiau atvykėlių iš gretimų rajonų – Alytaus, Prienų, Kazlų Rūdos.
Ir Kauno miškų urėdijos girininkai patvirtino: pakaunės miškai – ne Dzūkija, iš jų gėrybių pavieniai žmonės gal ir prasimaitina, bet nelobsta.
O Padauguvos girininkas Jonas Vyšniauskas netgi perspėjo – Vilkijos apylinkėse uogauja ir grybauja ne geriausios reputacijos žmonės, iš jų geriau nieko nepirkti.
„Šiemet miškuose gerai užderėjo mėlynės, matyti nemažai uogaujančių, bet dauguma renka sau, ne parduoti”, – antrino Karmėlavos girininkas Jonas Mačiulis.
Pakelėje – kaip ir turguje
Aplink Zapyškį – uogos ir grybai, o štai nuo Raudondvario pasukus link Vilkijos, pakelėse galima prisipirkti šiųmečių pomidorų, agurkų, kopūstų, cukinijų, bulvių.
„Šviežios daržovės iš ūkininko ūkio” – artėjant link Batniavos, vilioja užrašas prie prekybinio furgono. Pakelėje patį augintoją retai sutiksi: laukuose – pats darbymetis, tad ūkio gėrybėmis dažniau prekiauja kiti.
Tiesa, kainos šiek tiek nustebino: ne mažesnės nei miesto turgavietėse, ir visoje pakelėje vienodos – tarsi keleto kilometrų ruože išsidėstę prekeiviai būtų susitarę.
Už kilogramą pomidorų prašoma 4 – 4,50 litų, už agurkus – 2,50 lito, šviežių bulvių kilogramas kainuoja 1,50 lito, didoka cukinija – 3 litus.
Perkančiųjų netrūksta, pakelėse dažnokai stabčioja automobiliai. Kai į gamtą ir prie vandens patraukia daugiau miestiečių, išprekiautus daržovių kiekius žmonės skaičiuoja dešimtimis kilogramų.
Ir patys pasigenda tvarkos
Pakelėje iš pažįstamų ar pasitikėjimą pelniusių prekeivių perka netoliese gyvenantys žmonės.
„Agurkų pati auginu, pritrūkau pomidorų – nejau dėl to į miestą važiuosi?” – paaiškino iš automobilio išlipusi jauna moteris.
Tačiau ir patys prekiautojai perspėja, kad tarp jų – ne visi sąžiningi. Kai kurie parduoda perpirktą produkciją. Neįgudusia akimi atvežtinės daržovės neatskirsi.
„Mūsų ūkyje augintą bulvę ar pomidorą iš karto atpažinčiau, o šiaip žmogus niekaip nesusigaudys. Jis gali nebent paprašyti, kad prekiautojas parodytų konkrečią vietą, kurioje augina daržoves – vietos gyventojui tai nesunku”, – patarė vienas pardavėjų.
Sankryžoje ties Naujienos kaimu prekiauti įsikūrę ūkininkai buvo atviresni: didžiąją dalį užaugintos produkcijos pristato didmenininkams, o pakelėje išparduoda tik daržovių likučius.
Susitaupo išlaidos už degalus, bet stovėti per karščius prie kelio – nelengva.
„Reikėtų tvarkos toje pakelės prekyboje – juk ji ir nehigieniška, ir nesaugi. Kad gaučiau visus leidimus prekiauti turgelyje, perėjau 11 instancijų. Nieko gero nepešiau, vis vien didžioji prekyba vyksta šalia kelio”, – kalbėjo ūkininkė.
Kauniečiai – ne dzūkai, iš gamtos gėrybių nelobsta, vis dėlto vidurvasarį net į atokiausius miškus uogauti ir grybauti leidžiasi šimtai miesto gyventojų. Kaimo žmonės juos atpažįsta iš pirštinaičių.
Sumokėję baudas, pažeidimus kartoja
Rimas Sidera, Kauno savivaldybės Viešosios tvarkos tarnybos vedėjas
„Vien per birželį Kaune mūsų tarnyba surašė 16 protokolų pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 167 straipsnį – „Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas”. Tai vienas dažniausių pažeidimų, kurių vasarą padaugėja.
Pasitaiko mėnesių, kai protokolų surašoma ir dvigubai daugiau. Už šį pažeidimą protokolus rašo ir policininkai.
Prekiaujama ne tik neleistinose vietose, bet ir neleistinu būdu – nuo grindinio, neturint prekybos leidimų. Daugiausia tokių pažeidimų – Stoties turgavietės teritorijoje. Dažniausiai pažeidėjais tampa vyresnio amžiaus žmonės. Jie aiškinasi, jog prekiauti turgavietėse jiems neapsimoka.
Bauda už šį pažeidimą siekia 20–100 litų, baudžiant pirmą kartą – 10 litų. Bet sumokėję baudas žmonės neretai pažeidimą kartoja.”
Nekyla ranka bausti ūkininkų
Vytautas Astromskas, Batniavos seniūnas
„Padėtis iš tiesų dviprasmiška. Pakelėse nenumatyta prekybos vietų, ūkininkai čia prekiauja nelegaliai. Viena vertus, tai nesaugu pėstiesiems, trikdomas eismas. Nieko stebėtina, kad uždarbiaujančius žmones perspėja ir baudžia Kelių policija. Dėl stichiškos prekybos nepatenkinti ir kelininkai.
Iš kitos pusės žiūrint, ūkininkams šitaip lengviau parduoti vietos ūkiuose augintą produkciją. Iš jų perka nemažai aplinkinių gyventojų, kurie nenutylėtų, jei daržovės būtų prastos kokybės. Dauguma pardavėjų – netgi ne samdyti žmonės, o pačių ūkininkų šeimų nariai, neretai – vaikai, kurie per vasarą šiek tiek užsidirba. Turint omenyje nedarbo lygį, nekyla ranka jų už tai bausti.”