Kiek Diana prisimena iš vaikystės, jos motina visada buvo pamišusi dėl nuotraukų, o Leonas po pamokų vienoje Šančių vidurinėje mokykloje su bendraamžiais skuosdavo į „Romuvos” kino teatrą, kuris jau tuomet jį žavėjo savo art deco stiliumi.
Tačiau abu nuėjo netrumpą kelią, kol subrendo ir išdrįso pradėti dirbti tai, apie ką visą laiką svajojo, o ne tai, kas laikoma geru darbu. Abu į rankas pasiėmė fotoaparatus.
Leido svajonėms pildytis
Leonas – psichologas, Diana baigusi prancūzų kalbos studijas, tačiau abu atsidūrė Užsienio reikalų ministerijoje, o vėliau pradėjo diplomatinę tarnybą: vienas – Turkijoje, kita – Portugalijoje. Susitikę Vašingtone vienas kitam atskleidė savo svajones.
Prasidėjo spaudimas iš šalies, juk suprantama, kad ne visi pritarė jų sprendimui spjauti į karjerą. Bet šeima laikėsi tvirtai, jie net sudarė savotišką, širdžiai mielos veiklos planą – Leonas pradėjo keliauti po valstijas ir fotografuoti art deco stiliaus pastatus, Diana Amerikos sostinėje pradėjo mokytis fotografijos.
Kai nusprendė, jog grįš į Vilnių ir parduos Dianos butą, kad galėtų nusipirkti nedidelę studiją, ėmė dairytis, kaip ją įrengti, – juk Amerikoje viskas pigiau.
Kokius daniškus baldus jie surinko pusvelčiui!
„Beveik metus važinėjome po mirusių senukų namus ir ieškojome ten lobių. Amerikoje tai labai populiaru”, – šypsosi Diana.
Paieškos jiems puikiai sekėsi, todėl dabar jų studiją sostinės Naujamiestyje puošia šeštojo–septintojo dešimtmečių moderno stiliaus daniški baldai, kuriuos nusipirko vos už kelis šimtus JAV dolerių. Nors jų reali vertė – keliasdešimt tūkstančių eurų.
Užsakovas susirado pats
„Neabejotinai diplomatinis darbas praplėtė mūsų akiratį, daug keliavome, keitėme būstus patys ir svečiavomės pas kitus.
Visą laiką architektūra, statinių formos mane intrigavo, todėl dabar šimtu procentų jaučiu, kad sėdžiu savo rogėse”, – dėl pasirinktos naujos veiklos Leonas nesigailėjo nė akimirką.
Todėl jis nė kiek neužsigauna ir nerodo ožių, kai architektas suraukia kaktą išvydęs jo darbus – tiesiog lekia ir daro kitas nuotraukas.
Fotografuoti vieno namo jie gali važiuoti kelis ar net keliolika kartų.
„Važiuojame dieną ir naktį, kartais laukiame lietaus – tada nuotraukos meniškesnės, o kartais užvertę galvas tikimės mėlyno dangaus, nes tokio – o ne pilko nori užsakovas”, – kalbėjo Leonas. Orų prognozių svetainės tapo vienu svarbiausių jų darbo įrankių, o vienas pirmųjų užsakovų juos susirado elektroninėje paieškoje surinkęs žodžius „namas rūke”.
„Kai po dvejų svetur praleistų metų grįžome į Lietuvą ir pradėjome fotografuoti interjerus bei pastatus, nustebome ne tik dėl to, kad čia pridygo daug fantastiškų namų, bet ir dėl to, kad mūsiškių fotografų meistriškumas labai išaugęs.
Greitai supratome, kad teks dirbti kelis kartus daugiau ir ilgiau už juos”, – kuklinosi Garbačiauskai. Todėl Leonas laipioja stogais, karstosi į medžius, daro šimtą špagatų, kad tik jo darbu nė vienas klientas nenusiviltų.
Kaip atsirado pirmasis užsakovas? Kaip kine. Diana su Leonu vaikštinėjo po Palangą ir, žinoma, nepraėjo pro šalį išvydę naująjį viešbutį „Palanga”.
Nufotografavo ir vėliau nuotrauką paskelbė viename forumų. Ją išvydęs „Palangos” vadovas susirado nuotraukos autorius ir pasiūlė padirbėti pas juos.
Kai per viešbučio atidarymą dešimtis jo nuotraukų išvydo architektų studijos „Arches” vadovas Rolandas Liola, net nesiderėdamas Garbačiauskus pasamdė keturiems projektams.
Užsisuko ratas. „Todėl galiu drąsiai sakyti, kad nebūtina Lietuvoje turėti naudingų pažinčių, kad galėtum prasukti verslą”, – rėžė Leonas. Žmona jam paantrino: devyniasdešimt procentų užsakovų juos susirado patys.
Ar lengvai namus fotografuoti įsileidžia privatūs asmenys? Tai architektų reikalas – susitarti su šeimininkais.
Jie taip pat paruošia namus fotosesijai: nurenka atidarytų alyvuogių indelius nuo stalų, tvarkingai sudėlioja aksesuarus, kiekvieną detalę pastato į jai skirtą vietą – tik tuomet į namus įžengia Leonas su Diana. Paprastai fotografavimas užtrunka ne mažiau kaip 12 valandų. Nenuostabu, kad vėliau nuotraukas išvydę šeimininkai stebisi: „Čia mūsų namai tokie gražūs?”
Amerikoje – Europos interjerai
„Palyginti su amerikiečiais, lietuviai gyvena labai gražiai. Net paprastame daugiabutyje įsikūręs lietuvis savo namus įsirengia gražiau už bet kurį amerikietį.
Be to, kai užsieniečiai atvyksta į Lietuvą, stebisi, kad šalis skurdi, bet žmonės čia gyvena gerai, nes pas visus medinės grindys – tai juk taip brangu”, – juokėsi Leonas.
Amerikoje, pasak Dianos, tik keliuose miestuose egzistuoja gero interjero kultūra. „Ir kas ten yra geras interjeras? Jis kone visas iš Europos: italų „Scavolini” virtuvės, prancūzų „Ligne Roset” baldai, danų „L.Poulsen” šviestuvai. Kad ir kiek gerų dalykų turi Amerika, dizaino paradui pasaulyje diriguoja europiečiai”, – neabejoja pašnekovė.
Ji džiaugiasi, kad ir lietuviai sparčiai žygiuoja reikiama kryptimi. Vis daugiau žmonių namus patiki įrengti profesionalams arba bent jau išklauso jų patarimų.
„Smagu, kad gražiai gyventi nori ne tik pasiturintys žmonės. Net ir nedideli mūsų draugų butai įrengti išties puikiai”, – pastebėjo Diana. Juk ji puikiai prisimena, kaip tėvas sakydavo, kad viską moka pats: vinį įkalti, namą pastatyti, jį įrengti.
„Todėl namuose vis vykdavo remontai”, – kvatojosi buvusi diplomatė, savo karjerą pakeitusi 180 laipsnių kampu.