„Sunkiosios pramonės ir rekreacinių zonų kaimynystė – ne tik dabarties, bet ir ateities neišvengiamybė”, – įsitikinęs Petrašiūnų seniūnas Algimantas Vilkevičius.
Šioje miesto dalyje besikuriantis verslas jau keičia senas nejaukias teritorijas – Nemuno pakrantėje daugėja išvaizdžių, šiuolaikiškos architektūros, nedidelių verslo įmonių pastatų su gerai sutvarkytomis teritorijomis.
Per atgautos nepriklausomybės metus sunkiosios pramonės rajonas virsta gyvenamuoju ir netgi rekreaciniu. Manoma, jog reikėtų atverti Petrašiūnams ir Nemuną – kad žmonėms būtų nors viena ar dvi prieigos prie upės.
Vėl – aistros dėl elektrinės
„Energetika įkiršino ir suskaldė visą Lietuvą. Petrašiūnuose – ne kitaip”, – gūžčiojo pečiais Petrašiūnų seniūnas.
Pusės tūkstančio metų senumo vietovė sprendžia istorines šaknis turinčią problemą: kaip ir prieš maždaug 85 metus vėl įnirtingai ginčijamasi dėl elektrinės.
Senosios Petrašiūnų elektrinės teritorijoje ketinama statyti modernią biokuro jėgainę net už 270 mln. litų, ir ji turėtų tenkinti iki penktadalio energetinių miesto poreikių.
Tačiau Kauno savivaldybei jau pristatyta 1,7 tūkst. Petrašiūnų seniūnijos gyventojų parašų, kad elektrinės statybos būtų nukeltos kuo toliau nuo gyvenamųjų kvartalų.
Nenori aukotis dėl miesto
„Žmonės vis dar rašosi. Turime apie 800 papildomų parašų”, – sakė Petrašiūnų bendruomenės centro pirmininkė Ina Dunavičiūtė-Mikučionienė.
Gresianti naujosios jėgainės kaimynystė suvienijo dvi seniūnijos bendruomenes – Petrašiūnų ir Amalių.
Biokuro elektrinės petrašiūniškiai kratosi dėl galimos taršos ir išaugsiančių transporto srautų. Jie piktinasi, kad planuojant statyti didelį energetinį objektą nepasirūpinta spręsti smarkiai išaugsiančio transporto srauto R. Kalantos gatve ir geležinkelio pervažomis problemos.
Gatve turėtų nuolat važiuoti kurą jėgainei tiekiantys sunkiasvoriai automobiliai.
Jų trasa numatyta pro Amalių geležinkelio pervažą, bet ši jau ir be to probleminė. Daugybę metų žadėtos įrengti dviejų lygių sankryžos – nė padujų.
„Žmonės netiki ir pažadais, kad elektrinė kūrens švarų kurą ir neterš aplinkos. Kaip pasitaiko pas mus – ims kažkas kažkur ir „sutaupys”, – kalbėjo bendruomenės atstovė.
Gyventojai nemato prasmės aukoti savo sveikatą, jei šildymo kaina jiems sumažės, kaip sakė projekto iniciatoriai, vos 100 litų per metus.
Be to, Petrašiūnuose juk planuojamos dvi jėgainės – antroji, mažesnio galingumo, numatyta buvusio „Centrolito” gamyklos teritorijoje. Tad baiminamasi, jog iš tikrųjų gresia didesnė tarša.
Metas deryboms, ne rietenoms
A. Vilkevičiui apmaudu, kad seniūnijos žmonės pasidavė būgštavimams ir numojo ranka į miesto energetinės nepriklausomybės planus.
Tačiau kaip žmogus jis supranta, kad netoli Nemuno ir Kauno marių pakrančių įsikūrę gyventojai mieliau žvelgtų į pušynus, o ne į naujos elektrinės kaminus.
„Vis dėlto aukštosios technologijos jau leidžia greta išsitekti verslui, gyventojų poreikiams ir rekreacijai.
Jeigu žmonėms rūpi, kiek ir kokio kuro bus sudeginama, kiek sunkvežimių ir pro kur jį veš, kas bus išmetama, – to ir reikia klausti, reikalauti, derėtis, kad technologijos būtų tikrai aukšto lygio ir patikimos”, – sakė seniūnas.
Įžvelgia konkurentų kėslus
Pakalbinę Petrašiūnų žmones, įsitikinome, jog ne visi baiminasi elektrinės statybų. Eilėje prie kapucinų vienuolyno labdaros valgyklos Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje lūkuriuojantis R. Kalantos gatvės gyventojas Pranas mano, kad atsiradus konkurencinei elektrinei šilumos kaina sumažėtų.
Tada jam, bedarbiui, gal būtų lengviau žiemą išlaikyti savo kuklų 2 kambarių būstą, kurio šildymas kainuoja 500 – 600 litų per mėnesį.
„Tenka aiškintis su šilumos tiekėjais dėl skolų. Sakau jiems – darbo duokit. Man 50 metų – skaudu, kai reikia bažnyčioje labdaringo maisto prašyti.
O parašai prieš elektrinę renkami tyčia, norint sukliudyti atsirasti konkurentams, nes tada kai kam sumažėtų pelnai”, – kartėlio neslėpė žmogus.
Tačiau jo nuomonei pritarė ne visi varguoliai.
„Nekalbėk, nes duonos negausi”, – drąsiai savo nuomonę išsakantį vyrą draudė stovintieji eilėje.
Kenčia nuo taršos ir triukšmo
Šnekūs, bet viešumo privengiantys žmonės pasakojo, kad Petrašiūnai – geras ir netgi palyginti ramus gyventi rajonas. Tačiau eismas gatvėse – nesaugus, pavojinga netgi perėjose.
„Šioje vietoje po vieną geriau neiti – vairuotojai nė nestabteli”, – rodė pašnekovai priešais bažnyčią esančią pėsčiųjų perėją.
Transporto gausa, tarša, triukšmas šio rajono gyventojams – itin opi problema. Daliai žmonių neramu dėl vaikų saugumo, mat nemažai gyvenančiųjų Amaliuose mokyklą lanko Petrašiūnuose ir kasdien turi įveikti nesaugią geležinkelio pervažą.
Šalia veikiančių gamybos įmonių įsikūrusiems Petrašiūnų gyventojams vis dar tenka pakovoti: vienur – dėl teisės į švarų orą, kitur – dėl ramybės.
Petrašiūnų bendruomenės centro vadovė pasakojo, kad Ekskavatorininkų ir Energetikų gatvių gyventojai seniai skundžiasi dėl salsvo dūmų kvapo, sklindančio iš polistireninį putplastį gaminančios įmonės. Kaip tik laukiama Kauno visuomenės centro tyrimų rezultatų.
O Jėgainės gatvėje namo gyventojai, atsidūrę tarp dviejų didelių įmonių – popieriaus fabriko ir planuojamos rekonstruoti elektrinės, kenčia nuo didžiulės vibracijos.
Verslininkai name įstatė sandarius langus, tačiau to nepakako, tad įmonė įsipareigojo įrengti ir triukšmo filtrus.
Paupyje – naujos įmonės
Ne visos didžiosios Petrašiūnų įmonės bankrutavo. Tebeveikia ir nemažai rajono gyventojų įdarbinusi atnaujinta metalo dirbinių gamykla, kelių tiesimo įmonė gamina produkciją iš betono.
Petrašiūnuose įsikūrusi ir viena seniausių miesto statybos įmonių bei elektros paskirstymo ir tiekimo bendrovė. Buvusių pramonės gigantų – „Centrolito”, J.Janonio popieriaus fabriko, „Bituko” – teritorijas keičia jose įsikūrusios šiuolaikiškos bendrovės.
Modernios architektūros pastatuose plėtojamas prekybos buities technika, popieriumi ir kartonu, metalo gaminiais verslas, perdirbamoji pramonė, kuriasi logistikos įmonės.
Išskirtinė vertybė – gamta
Verslo plėtrai Petrašiūnai turi įspūdingą atsvarą – vaizdingą pamario ruožą su išplėtotomis poilsio zonomis, Pažaislio architektūrinį ansamblį ir Pažaislio muzikos festivalį.
Petrašiūnuose yra du iš trijų oficialių miesto paplūdimių, kuriuose prasidėjus maudynių sezonui ilsisi ir pramogauja tūkstančiai kauniečių.
Šiemet paplūdimių lankytojai vėl gali pasiplaukioti mariomis nuomota valtimi, jachta ar pramoginiu laivu, užkąsti, pasigarinti pirtelėje. Tačiau kone visą šiųmetį birželį smulkieji verslininkai ir gelbėtojai pamaryje nuobodžiavo: dėl vėsių orų paplūdimiai buvo tušti.
Tuo tarpu šiemet jau 17-asis Pažaislio muzikos festivalis minias lankytojų surenka bet kokiu oru.
„Labai branginame šį festivalį, kuris yra aukščiausio lygio kultūros įvykis šiame rajone.
Ir nors festivalio renginiai „keliauja” po visą Lietuvą, kiekvieną vasarą Petrašiūnuose sulaukiame šimtų kultūringų, išsilavinusių žmonių. Tarptautinis kultūros įvykis visą rajoną padaro išskirtinį”, – įvertino seniūnas A.Vilkevičius.
Festivalio simboliu tapęs brandžiojo baroko šedevras – Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis – vienas lankomiausių kultūros paveldo objektų visame regione.
Prižiūri kolektyvinį daržą
Pasukę į gyvenamuosius kvartalus, vos už keliasdešimties metrų nuo R.Kalantos gatvės aptiksime nemažą daržą su žaliuojančiomis krapų, agurkų, pomidorų, salotų lysvėmis. Jose žydi nedideli gėlynai ir netgi galima nusiraškyti šiųmečių braškių. Tai – daugiabučio gyventojų jau 34 metus draugiškai prižiūrimas daržas.
Petrašiūniškė Zita pasakojo, kad sklypelį gyventojams neoficialiai leista daržu paversti dar sovietmečiu, mat po juo eina šilumos trasa. Ištraukę burtus, žmonės pasidalijo lysves.
Taršos žmonės nebijo, o užsiaugintų daržovių pakanka šeimos poreikiams.
Eldoradas vėl atgijo?
Iš pažiūros Petrašiūnuose nemažai nepasiturinčių žmonių. Įspūdį sustiprina tai, kad šiame rajone įsikūrę dveji – vyrų ir moterų nakvynės namai. Dieną benamiai pasklinda po rajoną, įsikuria transporto stotelėse.
Seniūnas A. Vilkevičius mano, kad „varguolių rajono” įspūdis – ne visai tikslus. Socialinę paramą gauna apie 1,3 – 1,4 tūkst. žmonių, tai yra 9 – 10 proc. seniūnijos gyventojų. Yra ir tikrų socialinių skaudulių – apleistų, itin prastos būklės bendrabučių.
Dėl ydingos socialinės paramos sistemos dauguma gyventojų gauna kompensacijas už šildymą. Iš dalies dėl to atnaujintas daugiabutis – kol kas vienas.
Petrašiūnai turi ir nelegalias „aukso kasyklas”. Miškelyje netoli Kauno marių metalo ieškotojai jau keletą metų iš po žemių kasa ir į supirktuves gabena tonas pramoninio metalo laužo. Nerangios institucijos problemos visiškai nesprendžia.
„Su policininkais surengėme reidą. Tarp kasėjų – nemažai ką tik iš įkalinimo įstaigų išėjusių žmonių. Per dienas rausia žemę, nelegaliai, tačiau – dirba. Ranka nekyla jų bausti”, – prisipažino seniūnas.
Bus įrengtos urnų kapavietės
Šiemet permainų sulauks ir Petrašiūnų kapinės. Iki Vėlinių jose bus įrengti pirmieji mieste kolumbariumai.
Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra” vadovas Algirdas Verbickas pasakojo, kad saugant pušis tarp medžių bus pastatyti nedideli atskiri kolumbariumai iš metalo bei poliarizuoto akmens. Projekto autorius – architektas Gintautas Natkevičius.
Ilgą laiką perpildytose Petrašiūnų kapinėse būdavo laidojami tik nusipelnę Kaunui ir Lietuvai žmonės. Bet stingant laidojimo plotų, Kauno savivaldybė derasi su Aplinkos ministerija, kad būtų leista laidoti kauniečius dviejuose hektaruose pušyno už žinomiems kauniečiams skirto Panteono.
Istorijai skyrė knygą
Petrašiūniškė kraštotyrininkė Genovaitė Mikėnaitė Petrašiūnų istoriją įamžino įspūdingoje knygoje – albume „Petrašiūnai: prisiminimai ir pamąstymai”. Joje pasakojamos legendos, susijusios su Petrašiūnų vietove, pateikiamos ištraukos iš senos spaudos, atsiminimai apie įvykius, čia gyvenusius žymius žmones.
Knygos autorės teigimu, pirmasis reikšmingas Petrašiūnams įvykis buvo Pažaislio kamaldulių vienuolyno statyba XVII a. Atsirado smuklių, pradėjo veikti spirito varykla. Svarbus įvykis buvo ir geležinkelio tiesimas, tunelio bei fortų statyba XIX a. Petrašiūnuose atsirado plytinių, buvo įdarbinta daug darbininkų.
Nuo 1920 metų Petrašiūnuose kuriasi pramonė: „Stiklas”, „Bitukas”, 1930 metais belgai stato elektrinę, švedai popieriaus fabriką. 1932 metais pradedama statyti Petrašiūnų bažnyčia. Joje įkurdinami vienuoliai – kapucinai, padarę didelę įtaką petrašiūniškių dvasiniam gyvenimui. Seserys kazimierietės taip pat prisidėjo auklėjant ir šviečiant mažuosius Petrašiūnų gyventojus.
Didysis plėtros šuolis Petrašiūnuose prasidėjo 1955aisiais, kai pradėta ruoštis Kauno hidroelektrinės statybai. Iki 1960 metų išaugo energetikų miestelis. Medinius Petrašiūnus pakeitė mūriniai.
Reikšmingiausi dabarties įvykiai – pirmojo Kaune Petrašiūnų bendruomenės centro įkūrimas 1994 metais ir kasmetis Pažaislio festivalis.
„Per 50 metų buvo sunaikintos daugiametės tradicijos, o ir tikrų petrašiūniškių liko nelabai daug, nes sovietmečiu plūstelėjo svetimšalių. Sunyko ir tam tikri tarmės niuansai. Senbuviai sako, kad skyrėsi petrašiūniškių ir amališkių tarmės. O rusai reikalavo „govorit po čelovečeski”, – apgailestavo knygos autorė.
