Tai vargu ar ką nors turėtų stebinti, nes lenkų bendrovė „Bin” yra didžiausia tokių bokštų gamintoja Vidurio ir Rytų Europoje. Prieš dvidešimt dvejus metus įkurtos įmonės istorija panaši į amerikietišką legendą apie tai, kad gera verslo idėja net batų valytoją paverčia milijonieriumi.
Zygmuntas Krzeminskis, kilęs iš neturtingos neišsilavinusių tėvų šeimos, kurioje augo penki vaikai, įgytą inžinieriaus specialybę nusprendė pritaikyti šeimos ūkyje.
Vyriškis iš įvairiausių medžiagų sumeistravo du bokštus grūdams ir kukurūzams saugoti.
Jie visą dešimtmetį nieko nesudomino. Tačiau klausinėti apie juos aplinkiniai ūkininkai pradėjo po to, kai Lenkija nusprendė pereiti prie rinkos ekonomikos ir išardė žemės ūkio bendroves.
Kaimynų įkyriai įkalbinėjamas Z. Krzeminskis galų gale pagamino jiems tris naujas grūdų saugyklas.
Jų užsigeidė ir toliau gyvenantys ūkininkai, todėl užsakymai pasipylė kaip iš gausybės rago. Gabus inžinierius turėjo į talką kviestis brolius bei draugus ir steigti bendrovę.
Įdėjus skelbimą į laikraštį ir bokštą nuvežus į žemdirbių parodą prašymai pasipylė iš visų šalies regionų. Tapo aišku, kad užsiimti žemdirbyste daugiau nebeteks.
Vėliau saugyklos pradėtos eksportuoti į kitas šalis. Lietuvoje šie bokštai kelią skynėsi palengva, užtat pernai mūsų šalis tapo didžiausia „Bin” gaminių importuotoja – įvežė jų už milijoną eurų. Mūsų ūkininkams bokštus tiekianti įmonė „Dotnuvos projektai” neseniai jais ėmė prekiauti ir kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje.
Per dvidešimt dvejus veiklos metus „Bin” pardavė ir sumontavo per penkiasdešimt tūkstančių bokštų. Nors gaminiai eksportuojami į dvylika Europos valstybių, net aštuoniasdešimt procentų jų parduodama Lenkijoje.
Vienas „Bin” savininkų P. Krzeminskis aiškino, kad lietuviai, čekai, danai, olandai ar ukrainiečiai labiausiai mėgsta 1000–1500 tonų talpos bokštus.
Lenkijoje populiariausios gerokai mažesnės – 60–130 tonų talpos saugyklos, mat kaimyninėje šalyje dauguma ūkių – smulkieji.
