„Utenos“ šiuolaikinės aludarystės pažinimo centro kūrimas užtruko maždaug dvejus metus ir kainavo apie 600 tūkst. litų.
„Neužtenka ekspozicijoje pastatyti vien kelis senus kubilus – juk esame šiuolaikiška, vos prieš 35 metus įsikūrusi įmonė. Todėl muziejuje panaudotos modernios technologijos – pavyzdžiui, čia galima pažaisti interaktyvius žaidimus“, – pasakojo M. Šveistrys.
Tikimasi, kad pramoniniame Utenos rajone, „Utenos alaus“ daryklos administraciniame pastate duris atvėręs šiuolaikinės aludarystės pažinimo centras sulauks didelio lankytojų susidomėjimo.
Iš anksto užsiregistravę įmonės interneto tinklalapyje lankytojai jiems patogiu metu galės apžiūrėti įdomią muziejaus ekspoziciją, pasivaikščioti po „Utenos alų“ ir sužinoti, kaip verdamas alus, o vėliau degustacijos metu paragauti įvairaus šios daryklos alaus.
Vilniečių dizainerių suprojektuotame aludarystės centre vietos rado ir „Utenos alaus“ istoriją menantys eksponatai, ir žaismingi akcentai (pavyzdžiui, šviestuvais virtę alaus bokalai), ir pramogų zona, kurioje galima nusifotografuoti su šios daryklos reklaminiu personažu estu Marko ar baidare paplaukioti po virtualią upę žaidžiant smagų interaktyvų žaidimą.
Nuotraukose – ir jaunas A. Sabonis
Kurdami muziejų „Utenos alaus“ atstovai kreipėsi į uteniškius prašydami pasidalinti nuotraukomis, rašytine informacija apie šią įmonę. Ir žmonės iš tiesų sunešė nemažai vertingos medžiagos, dalis kurios panaudota muziejaus ekspozicijoms. Muziejuje galima išvysti nuotraukas, kaip 8-me dešimtmetyje buvo pradėta statyti tuomet „Utenos alaus kombinatu“ vadinta įmonė, pamatyti įvairiausios jos produkcijos – nuo pirmojo čia 1977 metų sausio mėnesį išpilstyto „Žigulinio“ alaus iki tais laikais užsieniu kvepėjusių „Pepsi“ ar „Fanta“ vaisvandenių butelių etikečių.
Garbingoje vietoje – svečių knyga su ne kartą “Utenos aluje“ apsilankiusio šviesaus atminimo Lietuvos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko palinkėjimais. O krepšinio gerbėjus turėtų sudominti nuotraukos, kuriose įamžinti į šią įmonę užsukdavęs ir įvairią produkciją degustavęs Arvydas Sabonis ir kiti legendinio Kauno „Žalgirio“ žaidėjai.
Muziejuje nemažai vietos skirta ir „Utenos alaus“ dabarčiai. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad darykloje kai kuriems stikliniams buteliams uždaryti naudojami nutraukiami kamšteliai „pull off“ gaminami Japonijoje ir į Lietuvą jūromis keliauja 4 mėnesius?
Aludarystės pažinimo centre įrengtas ir alaus aromatų stendas, kuriame galima pauostyti, kokį kvapą skleidžia vienos ar kitos rūšies alus. Pasirodo, alaus kvapų puokštėje galima pajusti net rožių, bananų ar šokolado aromato dvelksmą. Stende galima pauostyti ir sieros – šį nemalonų kvapą įgauna pasenęs alus.
Uteną pasirinko dėl vandens
Ekskursijoje po „Utenos alaus“ daryklą lydėjusi gamybos vadovė Dalia Jočytė džiaugiasi, kad dabar alaus mėgėjai patys savo akimis gali pamatyti, kaip ir iš ko gaminamas alus.
Ekskursijos po daryklos gamybines patalpas metu galima pamatyti visą alaus gamybos ciklą – kaip verdama misa, kaip vyksta fermentacija, kaip alus išpilstomas.
Pirmiausia paruošiamas salyklas – grūdai. Priklausomai nuo alaus, kurį ruošiamasi gaminti, rūšies, naudojamas paprastas miežinis, karamelinis (skrudintas) miežinis arba kvietinis salyklas. Iš pradžių iš jo išvalomos dulkės, priemaišos. Tuomet salyklas sumalamas ir paduodmas į užmaišymo katilą.
Virimo salėje, mentalo kubile salyklas sumaišomas su alui virti skirtu vandeniu. Vanduo į "Utenos alų" patenka tiesiai iš 207 metrų gylio gręžinio, esančio šalia įmonės. Būtent dėl šio ypač geros kokybės, tinkamo alui virti vandens sovietiniais metais ir buvo nuspręsta Utenoje statyti alaus daryklą.
Labai panašus į Pilzeno (Čekija) vandenį Utenos vanduo "kaltas" ir dėl to, kad buvo nuspręsta naujajame "Utenos alaus kombinate" naudoti čekišką įrangą. Ją sumontuoti ir pirmąsias alaus partijas išvirti buvo pasitelkti specialistai iš Čekijos. Šią tautų draugystę sutvirtino ir meilės istorija – dirbdamas Utenoje jaunas čekas aludaris Jiris Tomašekas įsimylėjo baltarusę Tatjaną. Pora sumainė aukso žiedus ir iki šiol kartu gyvena Čekijoje. Prieš metus pora lankėsi "Utenos alaus" darykloje, o J. Tomašeko, kaip autoretetingo aludario parašas, puikuojasi ant Utenoje gaminamo alaus etikečių.
Sovietiniais laikais Čekija lietuvių buvo laikoma klestinčia socialistinio bloko šalimi, o jos produkcija – itn geidžiama. Todėl, kai Utenoje buvo pradėtas gaminti pirmasis "Žigulinis" alus, pasklido gandai, kad toks geras alus iš tiesų gaminamas Čekijoje, po to cisternomis vežamas į Lietuvą, o "Utenos alaus kombinate" tik išpilstomas. Nors vėliau žmonės įsitikino, kad šis alus iš tiesų gaminamas Utenoje, jo populiarumas vis tiek buvo itin didelis, o senieji darbuotojai pamena didžiules eiles pirkėjų prie daryklos vartų ir tarp jų kildavusius "alaus mūšius".
Virimo salė – graži ir šilta
Iš Čekijos atgabenti didžiuliai variniai kubilai "Utenos aluje" naudojami iki šiol. Virimo salėje ant kelių kubilų iki šiol yra išlikę lentelės, informuojančios, kad tai "Škoda" gamyklos iš Čekijos gaminys.
Beje, ši daryklos alaus virimo salė, kurioje stovi storapilviaii variniai kubilai, o grindys išklotos marmurinėmis plytelėmis, yra vadinama viena gražiausių Rytų Europoje. Čia ne tik gražu, bet ir šilta. Nieko nuostabaus, nes virimo katiluose temperatūra pakyla iki 99,6 laipsnių karščio.
Tokios temperatūros prireikia, kai iš misos, pridėjus apynių, verdamas alus. Tiesa, prieš tai filtruojant mentalą atskiriama jos skystoji dalis – misa. Likę tirščiai – saladinas – pašalinami. Vėliau juos ūkininkai mielai naudoja gyvulių pašarui.
Po to, kai 9 val. praleidžia virimo ceche, alus patenka į vieną iš 24-ių didžiulių, 20 metrų aukščio talpų (kurių kiekviena – apie 2 tūkst. hektalitrų talpos), kur 2-3 savaites bręsta.
Vėliau alų būtina filtruoti. Tam naudojamos ... smulkintos jūros kriauklelės. Per valandą šiuo kizelgūro filtru išvaloma 30 tūkst. litrų alaus.
Vėliau išfiltruotas alus pasterizuojamas sroviniu pasterizatoriumi ir išpilstomas į stiklinius, plastikinius butelius ar statines. 0 jei alus atsidurs skardinėse, aukšta temperatūra pasterizuojamas jau supilstytas į skardines, važiuodamas konvejeriu per tunelinį pasterizatorių.
Automatai dirba tiksliai ir greitai. Pavyzdžiui, per 1 valandą alus išpilstomas į 50 tūkst. stiklinių butelių.
Nors visi gamybos procesai automatizuoti, kiekviename ceche yra linijų darbą prižiūrinčių žmonių. Šiuo metu "Utenos aluje" dirba 228 žmonės. Dar apie 50 žmonių laikinai įdarbinama šiltuoju metų laiku, kai aludariams – pats darbymetis.
Alaus paklausą, panašiai kaip ir ledų, lemia sezoniškumas, daugiausia jo nuperkama nuo pavasario iki rudens darganų. Vasarą jo nuperkama du kartus daugiau nei žiemą.
Alų gamina ir prancūzams
"Utenos alaus" pilstymo ceche galima pamatyti konvejeriais keliaujančias ne tik mums įprastas lietuviškas alaus rūšis. Čia gaminamas ir į Latviją tiekiamas „Aldaris“ prekės ženklo alus, į Skandinavijos šalis ir Angliją iškeliauja „Kopenhagen“ alus. Netrukus bus pradėtas pilstyti Prancūzijos rinkai skirtas alus.
Po apsilankymo gamybos patalpose ekskursijos dalyviai turės progą trumpam tapti tikrais alaus degustatoriais – išmoks, kaip teisingai jo ragauti, išbandys kelių rūšių alaus.
Šiuolaikinės aludarystės centro įkurtuvės sutapo su naujausio šios daryklos alaus pasirodymu rinkoje. „Utenos Classic“ alus buvo išvirtas pagal senuosius šios daryklos receptus, rastus įmonės darbuotojams ieškant įdomios medžiagos muziejui. Tiksliau, iš pradžių iš pluošto senų alaus gamybos receptų buvo atrinkti trys įdomiausi.
Iš kelių tūkstančių „Utenos alaus“ internetiniame puslapyje užsiregistravusių kandidatų buvo išrinktas šimtas degustatorių, kuriebuvo pakviesti atlikti šią atsakingą misiją į alaus daryklą. Iš pačių įvairiausių Lietuvos regionų – nuo Vilniaus iki Plungės ir Tauragės atvykę alaus mėgėjai ragavo, diskutavo ir balsavo, kuris iš trijų jiems pateiktų alaus rūšių pats skaniausias.
Suskaičiavus balsus paaiškėjo nugalėtojas, kuris ir tapo „Utenos Classic“ alumi.
Gandai sklinda iš nežinojimo
„Utenos alaus“ direktorius M. Šveistrys sako bendraudamas su alaus mėgėjais įsitikinęs, kad įvairūs neteisingi gandai apie alų sklinda dėl nežinojimo. Jis tikisi, kad naujajame aludarystės pažinimo centre lankytojai sužinos apie alų daug naudingos informacijos.
M. Šveistrys paneigia ir dar vieną populiarų gandą, kad visas didžiųjų daryklų alus, kad būtų mažesni gamybos kaštai, gaminamas stipresnis, o vėliau atskiedžiamas vandeniu iki reikiamo stiprumo, t.y. naudojama vadinamoji „High gravity“ technologija.
Iš tiesų „Utenos aluje“ tik kelių rūšių, dažniausiai kaimo parduotuvėse populiarus ekonominės klasės alus gaminamas naudojant vadinamąją "High gravity" technologiją, kurią kritikuoja alaus mėgėjai. Kad būtų mažesni gamybos kaštai, tuomet alus gaminamas stipresnis, o vėliau atskiedžiamas vandeniu iki reikiamo stiprumo. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus į tokį alų leidžiama įpilti iki 25 proc. vandens.
Visas kitas „Utenos alus“ verdamas nenaudojant „High gravity“ technologijos ir neskiedžiamas.
