Problema – vaisiai ir daržovės
Didžiausi nuostoliai yra patiriami šviežių vaisių ir daržovių sektoriuje. Atsitiktinai skynimo, rinkimo bei lupimo metu padaryta žala, neigiamas vabzdžių bei parazitų poveikis, mechaninis apgadinimas pjūties metu bei itin aukšti prekybos centrų kokybės reikalavimai – visa tai priežastys, dėl kurių beveik kas penktas vaisius ir daržovė Europos Sąjunga nepasiekia parduotuvių lentynų, o tuo pačiu ir vartotojų lėkštės.
Prie šios netekties prisideda ir kokybiško bendradarbiavimo tarp paklausos ir pasiūlos trūkumas. Per didelės gamybos apimtys, netinkama produkto paskirtis, neefektyvus išteklių valdymas bei neveiksmingos rinkodaros strategijos – tai atsakymai į klausimą, kodėl net 20 proc. šviežios produkcijos prarandama šiai dar net nepatekus į vartotojo akiratį.
Kita dalis – 5, 5 proc. ES užauginamų vaisių ir daržovių – iššvaistoma jau apdorojimo metu. Prie to prisideda netinkamos laikymo sąlygos bei nekokybiškai įgyvendinamo perdirbimo procesai. 7,5 proc. šviežios produkcijos atliekų sukuria prekybos centrai ir pati paskirstymo grandinė, nesukurianti kokybiškų ryšių tarp gamintojų bei vartotojų. O ir pastarasis nėra be nuodėmės – namų ūkiai prie bendrų maisto švaistymo rodiklių prisideda net 13 proc., neretai išmesdami dar vartoti tinkamus produktus arba laikydami juos netinkamomis sąlygomis.
Sunerimusi ir pati ES
Visgi, Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės Ūkio Organizacija nėra pirmoji, paskleidusi kortas ant stalo. Dar šių metų pradžioje Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją „Kaip išvengti maisto švaistymo: ES maisto grandinės veiksmingumo gerinimo strategija“, kurioje pripažino, jog Europa iš ties kasmet praranda vis daugiau sveiko ir vartojimui dar tinkamo maisto. Čia pat buvo pabrėžtas nuogąstavimas, jog nesiėmus jokių veiksmų, švaistymo maistai iki 2020 metų gali padidėti net 40 procentų.
Europos Parlamentas atkreipė dėmesį ir į tai, jog kai kurios valstybės narės prisideda prie papildomo švaistymo, drausdamos parduoti maistą žemesne nei sąnaudos kaina. Tokiu būdu iš mažmenininkų yra atimama galimybė dienos pabaigoje likviduoti šviežio ir dar tinkamo vartoti maisto likučius, parduodant juos mažesne kaina.
Taip pat atsižvelgta ir į tai, jog būtent dėl maisto produktų švaistymo kyla dauguma aplinkosaugos ir etikos problemų. Pastarosios skatina ekonominių bei socialinių išlaidų augimą, o tai savo ruožtu kelia vidaus rinkos iššūkius tiek įmonėms, tiek ir vartotojams. Neseniai atlikti tyrimai parodo, jog dėl kiekvieno pagaminto maisto kilogramo į atmosferą išleidžiama 4,5 kg anglies dioksido. Taigi, ES, kasmet sukurdama apytiksliai 90 milijonų tonų maisto atliekų, į aplinką paleidžia apie 170 milijonų tonų CO2.
Turėdamas visa tai omenyje, Europos Parlamentas kreipėsi į Europos Komisiją, ragindamas įvertinti priverstinės politikos, susijusios su maisto švaistymu, poveikį, ir kartu tikėdamasis, kad ši politika bus pradėta taikyti „teršėjas moka“ principu. Jis taip pat pabrėžė būtinumą sumažinti maisto švaistymą visoje maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki stalo“, o tai galima įgyvendinti tik trumpinant pačią maisto tiekimo grandinę, skatinant tiesioginius gamintojų ir vartotojų ryšius bei raginant visus suinteresuotus subjektus prisiimti daugiau atsakomybės ir labiau koordinuoti tarpusavio veiksmus.
Europos Parlamentas taip pat pabrėžė, jog didelė dalis vartoti dar tinkamos produkcijos yra išmetama tik dėl tam tikrų Europos Sąjungos bei nacionalinių teisės aktų keliamų reikalavimų maisto kokybei, kuriais vadovaujantis netinkama produkto forma ar dydis tampa esminiu jo atrankos kriterijumi. Dėl to, pasak Europos Parlamento, yra labai svarbu tiek vartotojams, tiek ir prekybininkams nuodugniai išaiškinti netobulos formos ar dydžio produktų maistinę vertę, nes tai leistų gerokai sumažinant išmetamo maisto apimtis.
Parlamentas taip pat pasisakė už tai, jog artėjant produktų galiojimo pabaigai visos valstybės narės suteiktų galimybę mažmenininkams nuleisti šių produktų kainą iki žemesnės nei gamybos sąnaudos. Tai ne tik suteiktų galimybę nedideles pajamas gaunantiems vartotojams nusipirkti aukštesnės kokybės maisto produktų žemesnėmis kainomis, bet ir likviduotų didelę dalį produkcijos likučių, kurie dienos pabaigoje tampa atliekomis.
Buvo prabilta ir apie naujo tipo produkcijos ženklinimą su dvejopomis galiojimo datomis. Žymėjimas „geriausias iki...“ būtų susijęs su produkto kokybe, o žymėjimas „suvartoti iki...“ – su to produkto saugumu. Manoma, jog abi drauge šios dvi datos ne tik užtikrintų didesnį saugumą, bet ir padėtų vartotojams pagrįsčiau priimti sprendimus.
O tam, kad būtų užmegztas artimesnis santykis su pačiai vartotojais, siūloma 2014 metus paskelbti Europos kovos su maisto švaistymu metais. Pasak Europos Parlamento, tai leistų suteikti daugiau informacijos Europos Sąjungos piliečiams, ugdyti jų sąmoningumą, o tuo pačiu atkreipti ir valstybių vyriausybių dėmesį į šią itin jautrią problemą.
Švaisto visi
Tačiau net jeigu Europos Sąjunga ir imtųsi visų šių priemonių įgyvendino, pati maisto švaistymo problema pasaulyje, tikėtina, taip ir neišnyktų. ES nėra vienintelis blogiukas šiame žaidime, kadangi čia pat rikiuojasi visa eilė kitų švaistūnų. Pirmiausia tai – JAV, kurioje kas mėnesį vienam piliečiui tenka 10 kilogramų maisto atliekų.
Tai sudaro apie 40 proc. visų šalyje cirkuliuojančių maisto produktų, o pinigine išraiška – net 165 milijardus JAV dolerių. Be to, maisto atliekos, nugulančios JAV sąvartynuose, yra atsakingos už 25 proc. visų Jungtinių Valstijų išskiriamų metano dujų.
Tuo tarpu Pietų ir Pietryčių Azijoje vidutinis vartotojas per metus išmeta tik apie 6-11 kilogramų maisto. Visgi, didžiausi švaistymo mastai čia pasiekiami gamybiniame lygmenyje. Po derliaus nuėmimo regionas praranda vidutiniškai 22 proc. grūdų, 49 proc. šakniavaisių ir šakniagumbių, 30 proc. aliejinių augalų sėklų ir ankštinių daržovių bei net 66 proc. vaisių ir daržovių. Visa tai – nekokybiško apdirbimo, netinkamo laikymo ir itin neefektyvaus paskirstymo padariniai.
