Utenos rajone, Ruklių kaime, šamus auginantis A. Merkys anksčiau daugiausia dirbo valstybės įstaigose: Krašto apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijose, kitose institucijose.
Tačiau kabinetuose veikliam žmogui galiausiai tapo ankšta. „Norėjosi daugiau laisvės, ko nors prasmingesnio negu dokumentų rašymas ir pasirašymas”, – aiškino verslininku tapęs valdininkas.
Dėl srities neabejojo
Pasirinkti sritį nebuvo sunku. Tiksliuosius mokslus studijavusį vyrą nuo vaikystės domino žuvys, žūklė.
A.Merkys visą gyvenimą tyrinėjo povandeninį pasaulį, todėl neabejodamas pasirinko žuvininkystę. Kaip ir dera tiksliųjų mokslų atstovui, jis stačia galva į verslą nenėrė, ilgai skaičiavo.
„Man, fizikui, tai buvo didžiulis iššūkis. Norint pradėti žuvininkystės verslą reikia daugybės specifinių žinių, be to, teko perprasti verslo subtilybes”, – aiškino verslininkas.
Jis ilgai mąstė ir kokias žuvis auginti: norėjosi rinkai pasiūlyti ką nors nauja. Tuomet aptiko afrikinius šamus ir jais susidomėjo, nors buvo nemažai žmonių, kurie patarė nerizikuoti, nes apie jų auginimą Lietuvoje buvo mažai žinoma.
Afrikiniai šamai mūsų vandenyse negyvena – jie paplitę šiltuosiuose kraštuose, mat žūti gali vandens temperatūrai nukritus žemiau 15 laipsnių. Tad įveisti jų Lietuvos tvenkiniuose neįmanoma. Buvo aišku, kad šamus teks auginti šildomuose baseinuose.
Be to, nebuvo aišku, ar konservatyvūs lietuviai apskritai pamėgs šias žuvis. Vis dėlto A. Merkys ryžosi rizikuoti. Tiesa, iš pradžių susirado augintojus Lenkijoje ir pabandė šamus pardavinėti Lietuvoje.
Pirkėjų atsirado. Todėl teko ieškoti vietos šamų ūkiui. Įsigytas fermas reikėjo iš esmės atstatyti. Lįsti į bankų paskolų kilpą pradedantis verslininkas nesiryžo ir investavo šeimos santaupas.
„Tai tikras šeimos verslas. Į jį sudėtos ne tik mano šeimos, bet ir mamos bei tetos santaupos. Šeima pasitikėjo, kad jie nebus išmesti į balą, bus protingai investuoti, tad visi po plytą ir sunešėme”, – prisiminė A. Merkys.
Žmona pavyduliauja šamams
Pirmuosius šamus teko prižiūrėti kaip kūdikius. Prie jų praleista ne viena bemiegė naktis.
„Teko įsitikinti, ar gerai veikia šildymo, vandens cirkuliacijos sistemos. Juk net dingus elektrai vandenį baseine šildantis katilas kūrenasi toliau, bet perkaista.
Nustoja veikti siurblys, tad ryte gali rasti tūkstančius aukštyn pilvais plaukiančių žuvų”, – aiškino A. Merkys.
Savo fermoje jis dabar praleidžia daugiausia laiko: čia pat įsirengė kuklų kambarėlį, kuriame ir nakvoja. Vilniuje likusiuose namuose tapo retu svečiu.
„Į namus grįžtu dažniausiai kartą per savaitę. Pernakvoju ir vėl važiuoju pas šamus. Žmonai tai, žinoma, nelabai patinka, ji net ėmė pavyduliauti šamams”, – šypsojosi žuvininkas.
Šiuo metu septyniuose fermos baseinuose nuolat plaukioja apie 20 tūkstančių šamų. Juos auginti ir prižiūrėti vilniečiui padeda sūnus Girius.
Biofiziką studijavęs vaikinas pastaraisiais metais gilinasi į žuvininkystės paslaptis. Kaip ir tėvas, jis valandų valandas gali pasakoti net apie socialinius šių žuvų įpročius.
„Būna, kad šamai tarpusavyje pjaunasi, pliekiasi, iššoka iš baseino. Vienas nori kitam į kaulus duoti. Tokį smarkuolį tenka iš baseino pašalinti”, – pasakojo G. Merkys.
Kas mėnesį – rekordas
A.Merkys neslepia: kiekvieno mėnesio apyvarta – rekordinė. Iš pradžių verslininkais tapę vilniečiai bandė užaugintas žuvis pardavinėti prekybos centruose, bet Girius pasiūlė naują prekybos modelį – maisto ambasadorius.
„Jie teikia informaciją apie mūsų auginamas žuvis ir registruoja žmones internetu. Čia klientai iš anksto užsako, kiek ir kokios žuvies norės – gyvos, išskrostos ar rūkytos.
Per tą pačią sistemą mes iš anksto pranešame, kada kokiame mieste būsime, ir pirkėjai gali atsiimti savo užsakymą”, – pasakojo G.Merkys. Šamų augintojai džiaugiasi, kad maisto ambasadorių programa puikiai veikia ir šiuo metu per ją parduoda apie 90 procentų savo žuvų.
