Gelžbetonio naudojimo aukštyn šaunančioms gracingoms formoms
kurti pionierius O. Niemeyeris suprojektavo 600 objektų visame
pasaulyje ir rengė dar maždaug 20 projektų.
Garbingiausio architektūros apdovanojimo - Prickerio
premijos, kurią gavo 1988-aisiais, - laureatas O. Niemeyeris savo
karjerą pradėjo 4-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir dirbo
net sulaukęs 100 metų, jau XXI-ajame amžiuje.
„Manęs nežavi žmogaus kuriami kampai ar sunkios ir nelanksčios
tiesios linijos, - kartą sakė jis ispanų laikraščiui ABC. - Mane
žavi laisva ir geidulinga kreivė, kreivė, kurią randu savo šalies
kalnuose, jos upių tėkmėje, vandenyno bangose, moters kūne“.
O. Niemeyerio darbų galima rasti ir tokiose viena kitai tolimose
šalyse kaip Alžyras, Italija, Izraelis, Jungtinės Valstijos ir
Kuba, kurios ilgametis lyderis Fidelis Castro buvo
vienas jo asmeninių draugų.
5-ajame dešimtmetyje O. Niemeyeris projektavo būstinę Niujorke
ką tik įsikūrusioms Jungtinėms Tautoms (JT) - iniciatyvai, kuri
simbolizavo viltis dėl naujos taikos eros po Antrojo pasaulinio karo
skerdynių.
Tą ir kitus ankstyvuosius projektus jis vykdė drauge su kitu
pokario betoninių pastatų pionieriumi, prancūzų ir šveicarų
architektu Charles'iu-Edouard'u Jeanneret-Grisu kuris labiau žinomas savo pseudonimu Le Corbusier.
1956 metais O. Niemeyeris buvo paskirtas vadovauti projektui
pastatyti Brazilijai naują modernią sostinę džiunglių viduryje.
Sėkmingas to projekto įgyvendinimas pavertė jį vienu garsiausių
pasaulio architektų.
Vienas įspūdingiausių jo darbų yra 1996-aisiais užbaigtas
šiuolaikinio meno muziejus Niterojaus mieste netoli Rio de Žaneiro.
O. Niemeyeris šį įspūdingą lėkštės pavidalo pastatą, stovintį
ant uolos vandenyno pakrantėje, suprojektavo jau būdamas 89 metų
amžiaus.
O. Niemeyeris iš viso sukūrė maždaug 400 pastatų, tarp jų -
galerijos „Serpentine“ Haid parke Londone 2003 metų vasaros
paviljoną, Penango valstybinę mečetę Malaizijoje, Prancūzijos
Komunistų partijos būstinę Paryžiuje.
Pastarasis pastatas buvo suprojektuotas gyvenant Prancūzijoje, į
kurią architektas pabėgo 7-ajame dešimtmetyje, kai Brazilijoje
valdžią užgrobė karinė diktatūra.
Architektas buvo užsiėmęs iki pat gyvenimo pabaigos,
pavyzdžiui, anksčiau šiais metais prižiūrėjo garsiojo
„Sambodromo“, kurį suprojektavo prieš 30 metų ir kuriame kasmet
vyksta Rio karnavalas, renovaciją.