Suomiškos Kalėdos
Sėdime ant minkštos pilku audiniu aptrauktos suomiškos sofos 1912 m. statytame name, ramioje M. K. Čiurlionio gatvėje. „Manau, tai – pranašumas, – į klausimą apie klajoklišką gyvenimą atsako ponia Marita. – Juk taip gyvendamas gali nuolat patirti naujų dalykų, sutiktų įdomių žmonių, pamatyti naujų vietų, galbūt net išmokti naujų kalbų.
Žinoma, išmokti lietuvių būtų gana didelis iššūkis... Ir vis dėlto negaliu įsivaizduoti, kad mano gyvenimas būtų galėjęs būti kitoks. Kad būtume gyvenę nedideliame Suomijos miestelyje... Žinoma, tai taip pat būtų buvę puiku, bet iš gyvenimo gavau daugiau.“
Šiai šeimai teko gyventi Suomijoje, Sankt Peterburge (dar tada, kai jis buvo vadinamas Leningradu). Ten gimė Juhos ir Maritos vaikai – sūnus Antonas ir dukra Solange. Vėliau jie persikėlė į Maskvą, tada grįžo į Suomiją ir vėl – į Sankt Peterburgą. Vasaros pabaigoje jų naujais namais tapo Vilnius.
Kai svečiavomės Maritos ir Juha namuose, aplankyti tėvų iš Talino, kur studijuoja, kaip tik buvo grįžęs sūnus Antonas. Tad namai jau kvepėjo šventinėmis nuotaikomis: ant rašomojo stalo – mažytė Kalėdų eglutė (mat laikas iki Kalėdų Suomijoje vadinamas Mažosiomis Kalėdomis!), lėkštėse – kalėdiniai sausainiai, imbieriniai meduoliai ir namukai, kuriuos Marita kartu su būriu pagalbininkų kepė specialiai praėjusį savaitgalį Vilniaus rotušėje vykusiai Kalėdinei labdaros mugei.
Kai per Kalėdas į Vilnių atskris ir dukra Solange, namuose, žinoma, jau bus papuošta ir didesnė eglutė, ant langų spingsės lemputės. Tačiau dekoracijos bus skandinaviškai subtilios ir saikingos.
Ar labai skiriasi suomiškos Kalėdos nuo lietuviškųjų? Marita pasakoja, kad gruodžio 24-osios rytas Suomijoje prasideda ryžių koše, apibarstyta cukrumi ir cinamonu bei vaisių kisieliumi. Vidurdienį klausoma Šv. Kalėdų proklamacijos iš Turku, Suomijos Kalėdų miesto. Tą dieną žmonės gyvena kiek lėčiau, stengiasi niekur neskubėti, turiningai leisti laiką kartu.
Vakare šeimos sėda prie stalo didžiosios Kalėdų vakarienės. Jos meniu: įvairūs saldžiu sirupu pagardinti daržovių apkepai, keptas kiaulienos arba kalakutienos kumpis, salotos, desertui – pyragas, imbieriniai sausainiai. Po vakarienės vaikai sulaukia Kalėdų Senelio ir dovanėlių. Ponas Juha primena, kad tą dieną kiekvienas save gerbiantis suomis dar būtinai užsuka į sauną. O jei yra sniego – ir išsimaudo jame...
„Žinoma, kiekviena šeima turi savų tradicijų. O gruodžio 25 d. stengiamės tiesiog niekur neskubėti. Daug valgome, jei išvakarėse gavome dovanų knygų, skaitome jas susirangę ant sofos su pižamomis. Būname kartu ir ilsimės.
Bėgant metams vis mažiau reikšmės pradedi teikti materialiems dalykams. Gera tiesiog būti su šeima, sulėtinti tempą“, – pasakoja ponia Marita.
Dizaino istorijos
Besišnekučiuojant apie Kalėdas, pokalbis nejučia pakrypsta kita linkme. Akį vis traukia priešais mus ant sienos kabantis didžiulis švelnių žemės spalvų kilimas, pavadintas „Rože“. Marita jį kūrė laukdamasi Antono. Kantrus darbas truko apie 300 valandų.
„Suomiai itin daug dėmesio skiria kilimams. XX a. pradžioje dauguma garsiausių dizainerių ir architektų, pavyzdžiui, Elielis Saarinenas, kūrė ir kilimų dizainą. Senovėje mamos kilimus per vestuves dovanodavo savo dukroms. Man kilimo siuvimas – savotiška terapija“, – pasakoja ponia Marita.
Meno kūriniams ir kokybiškam skandinaviškam stiliui neabejingi Marita su Juha turi sukaupę nemenką baldų kolekciją. Ji kartu su šeimininkais keliauja iš vienų namų į kitus.
Šį kartą Suomijoje liko tik dukters Solange surinkta nemaža knygų biblioteka. „Kai dažnai keliauji, tenka pasirinkti, kas tau svarbiausia. Kartais labai gerai paklausti savęs, ar tikrai tau visko reikia, gal kai ką gali atiduoti kitiems?“ – šypsosi Marita.
Vis dėlto yra keletas daiktų, su kuriais ji nenorėtų skirtis. Toks yra medinis valgomasis stalas. „Jis su mumis nuo tada, kai aš gimiau“, – sako Antonas. Prie šio stalo vyko daugybė šeimai svarbių dalykų: vaikai čia ruošė pamokas, nesuskaičiuojamą daugybę kartų visa šeima prie jo valgė pietus, su draugais buvo švenčiami gimtadieniai ir Naujieji metai.
Kai kurie daiktai Vänskä šeimos kolekciją papildo ir jiems keliaujant po pasaulį. Štai milžinišką žvakidę pagal užsakymą kūrė garsus Sankt Peterburgo kalvis, beje, dirbantis tik viena ranka, nes kita – paralyžiuota. „Panašią žvakidę matėme viename interjero žurnale, – pasakoja ponas Juha. – Susiradome kalvį, parodėme nuotrauką…
Po dviejų savaičių žvakidė buvo baigta, bet atvykę jos pasiimti išvydome kiek kitokį vaizdą, nei tikėjomės: daug rožių, mandrų išraitymų… Marita nenorėjo įžeisti kalvio, bet nenorėjome ir išeiti tuščiomis, tad pasakėme, kad žvakidė labai graži, bet ne visai tokia, kokios tikėjomės, tačiau galėtume surasti pirkėją, kuriam ji tikrai patiktų.
Tad žvakidę nusipirko mano kolegos, o po dviejų savaičių turėjome kitą. Tik kalvis prisipažino nesitikėjęs, kad suomiai tokie viduramžiško meno gerbėjai…“
Dar vienas ryškus šių namų akcentas – margu raudonu audiniu aptrauktas krėslas. Jis pirktas viename Stokholmo sendaikčių turguje ir prikeltas antram gyvenimui. Beje, ponas Juha patikina, kad beveik visuose suomių namuose rastume supamąjį krėslą. Tai – pats svarbiausias baldas. Kaip gi galima be jo gyventi?..
Yra šiuose namuose ir lietuviško dizaino pavyzdžių. Štai nedidelis kilimėlis prie Maritos darbo stalo – iš „Mano lietuviškų namų“. Pats stalas – garsaus Suomijos dizainerio Ilmari Tapiovaara kūrinys.
Lėtas gyvenimas
Prie šio stalo Marita rašo licenciato mokslinį darbą apie suomių šeimas, įsivaikinusias mažylius iš Rusijos. Šis darbas turėtų būti baigtas ateinantį pavasarį, tada Marita visą dėmesį galės sutelkti į daktaro disertaciją.
Kol kas sunku pasakyti, kiek laiko šeima užtruks Lietuvoje. Ponas Juha čia pakviestas dirbti trejus metus, bet Lietuvoje dirbti jis galėtų ir penkerius. Vis dėlto jiedu taip toli negalvoja, tiesiog gyvena įprastą gyvenimą erdvėje, į kurią įžengę pirmą kartą iškart pasijuto kaip namie.
„Studijuodama ir dirbdama daug metų gyvenau labai greitu tempu, – sako ponia Marita. – Tikėjausi, kad atvykusi į Lietuvą galėsiu sulėtinti ritmą, turėsiu laiko pabūti su savo mintimis.
Tikėjausi, kad gyvenimas taps labiau ekologiškas. Dabar man nereikia kasdien važinėti automobiliu, nes viskas – ranka pasiekiama. Vilniuje radome keletą mielų ekologiško maisto krautuvėlių, turgelių. Tad galiu pirkti maistą iš vietos ūkininkų. Radau tai, ko ieškojau. Čia būti lengva.“
Šis tekstas publikuotas elektroniniame žurnale “Lamų slėnis” / www.lamuslenis.lt