Gimtinės ilgesys. Emigranto etiketė. Meilė. Visa tai padeda galutinį tašką, kai tarp Didžiosios Britanijos, Airijos, Norvegijos ir Lietuvos besiblaškantiems žmonėms tenka apsispręsti, grįžti į gimtinę ar ne.
„Sunku”, – neslepia neseniai į Lietuvą parsiradę emigrantai. Užsienyje praleidę daug metų jie ne tik išmoko amato, bet ir įgijo pasitikėjimo, savarankiškumo, darbštumo, gebėjimo bendrauti, tolerancijos. To, kas tėvynėje dažnai dar neturi vertės.
Pagundų viską mesti ir trinktelėjus durimis vėl mauti svetur netrūksta.
Bet jas nuslopina įsipareigojimai mylimiesiems bei viltis, kad ir čia, Lietuvoje, pagaliau viskas bus gerai.
Gyvenimas staigiai pasikeitė
„Briuselyje buvome pastebėti!” – iš džiaugsmo rankomis trynė 27 metų Vytautas Buivydas.
Jis buvo tarp tų Baltijos žemdirbių, kurie lapkričio 22-ąją surengė protesto akciją ties Europos Komisijos pastatu Europos Vadovų Tarybai svarstant Bendrosios žemės ūkio politikos 2014–2020 metais gaires.
Bet jei toks protestas būtų vykęs prieš metus kitus, Vytautas apie jį gal nė nebūtų išgirdęs. Mat tuo metu jis dar iš visų jėgų darbavosi Londono centre, kur įrenginėjo vieną prabangiausių pasaulio parduotuvių „Harrods”.
Bičiuliai spėjo išgarsėti
Vytautas lenkia pirštus. Jonas Norkevičius, su kuriuo jis, būdamas Žemaičių Kalvarijos vidurinės mokyklos moksleivis, dirbo Plungės radijo stotyje „Spindulys”, šiuo metu veda laidas „Radiocentre”.
Kitas paauglystės bendražygis Gintas Vaičikauskas tauškia radijo stotyje M-1. Trečias iš „spinduliečių”, Richardas Jonaitis, ilgokai vedė laidas radijo stotyje „Opus 3”.
Visi jie – eterio žvaigždės. Tarp jų galėtų būti ir V. Buivydas, bet, užuot palinkęs radijo studijoje prie mikrofono, savo bičiulių balsų jis klausosi lakstydamas po keleto žemės ūkio bendrovių valdas Žemaitijoje.
Šįmet joms vadovaujantis Vytautas nukūlė pirmąjį gyvenime javų derlių. Tai padarė praėjus vos metams nuo tos dienos, kai po šešetą metų trukusios emigracijos sugrįžo į Lietuvą.
Pirmiausia – geras vardas
„Mokydamasis dešimtoje klasėje jau žinojau, kad emigruosiu”, – nuoširdžiai apie savo kelią nuo Žemaičių Kalvarijos iki Londono ir atgal pasakojo V. Buivydas.
Palaistyti kaimynų sodinukai, nuravėti jų daržai, vėliau – mokykloje bei kultūros namuose vedamos diskotekos ar renginiai Plungėje. Galiausiai – darbas radijo stotyse. Visa tai Vytautui dar paauglystėje suteikė galimybę spausti saujoje paties uždirbtus pinigus.
„Aš taip pat galėjau vesti radijo laidas ar pasukti į pramogų verslą.
Vis dėlto atlygis, kurį kone prieš dešimt metų uždirbo bičiuliai radijo stotyse, manęs neviliojo”, – sakė V. Buivydas.
Užtat atmintyje iki šiol gyva akimirka, kai 2005-ųjų sausį, būdamas vos devyniolikos metų, išlipęs iš autobuso Londone jis suakmenėjo iš baimės. Darbas be savaitgalių, dažniausiai – po 12 valandų per parą. Tai – tradicinis dažno emigranto kelias.
Iš pradžių negalėjęs legaliai įsidarbinti, Vytautas šiaip taip vertėsi aštuonis mėnesius. Gaudamas už parą 20, vėliau – 50 svarų, jis dirbo viską, kad tik pelnytų gerą vardą.
Užsibuvo gerokai ilgiau
„Planavau kuo greičiau užsidirbti kuo daugiau pinigų ir grįžti į Lietuvą. Važiavau porai metų, bet užsibuvau šešerius”, – šyptelėjo V. Buivydas.
Dirbdamas pagalbiniu darbininku ir talkindamas meistrams vaikinas pramoko statybininko amato – mūryti, tinkuoti, staliaus darbų. Pamažu, sukaupęs pinigų, įsigijo ir darbui būtinų įrankių.
2007-aisiais jis buvo įgijęs tiek patirties, kad buvo pakviestas į darbuotojų komandą, įrenginėjančią naujas parduotuves.
„Paprastai savininkai jas nori kuo greičiau atidaryti, todėl dirbti tenka daug ir greitai, savaitgaliais – taip pat. Tai buvo tam tikras privalumas.
Dirbant penkias dienas per savaitę, užsidirbti įmanoma tik būtinosioms išlaidoms. Norint susitaupyti, reikia dirbti kasdien ir ne mažiau nei 12 valandų”, – paaiškino V. Buivydas.
Nuolat vykdavo į sesijas
Vaikinas tarp namų ir darbo šaudė kaip šaudyklė, kone be jokio poilsio. Taip susitaupė pinigų neakivaizdinėms studijoms ir, išsiprašydamas nemokamų atostogų, traukdavo į sesijas Socialinių mokslų kolegijoje Klaipėdoje.
„Londone jau buvau vertinamas kaip geras profesionalas. Pagaliau 2008-aisiais mane įdarbino pati įmonė, o ne įdarbinimo agentūra”, – sakė V. Buivydas.
Darbas be tarpininkų yra kiekvieno emigranto svajonė, kuriai išsipildyti dažniausiai nelemta. Mat suteikdami žmogui etatą darbdaviai prisiima ir daugybę įsipareigojimų. Samdydami žmones iš įdarbinimo agentūros jų paprastai išvengia.
Dažnai pakenkia savi
Pasak Vytauto, sunkiausia emigrantams – pelnyti darbdavių pasitikėjimą.
Ypač svarbu, kad darbe keliai nesusikirstų su lietuviais. Anot pašnekovo, tai pakursto nesveiką konkurenciją.
Tautiečiai lipa vienas kitam per galvą stengdamiesi įrodyti, kad yra geresni už kitus.
„Tai kelia nuolatinę įtampą. Daug kartų tai patyriau, ypač tuomet, kai darbo gaudavau per įdarbinimo agentūras”, – pasakojo Vytautas.
Tokiais atvejais tenka dirbti kartu su kitais emigrantais, dažniausiai – lenkais, rumunais ar lietuviais. O kur emigrantai, ten ir vagystės. Jos neaplenkė ir Vytauto. Staliaus įrankius, kuriems buvo paklojęs apie 10 tūkst. litų, nudžiovė tautiečiai.
Kone kiekvienas naujokas emigracijoje susiduria su apgavystėmis. Beje, dažnai apmauna saviškiai – agentais prisistatantys ir darbo siūlantys tautiečiai.
Įgiję pasitikėjimą, jie žmogų įdarbina, o po poros savaičių, kai ateina atlygio už darbą diena, agentų ir pėdos jau būna ataušusios.
Nei telefonu, nei nurodytu adresu jie būna nepasiekiami.
„Ir mane ne vienas lietuvis apgavo. Jų rankose atsidūrė apie 2000 mano uždirbtų svarų”, – pasakojo V. Buivydas.
Savas verslas nepavyko
V. Buivydas į Lietuvą grįžo pernai. Greičiausiai visam laikui. Dar dirbdamas Londone dalį pinigų jis investavo į žemę Lietuvoje. Galvojo ir apie savo verslą, bet pabandęs atsisakė.
Mat 2010-aisiais jis susilaužė koją ir kone šešis mėnesius turėjo praleisti namuose. Vytautas nesėdėjo sudėjęs rankų: nusipirko apdegusią jachtą, pats ją atnaujino ir ėmė plukdyti jachta Platelių ežere pramogautojus.
„Man visai neblogai sekėsi, bet paaiškėjo, kad tai, ką darau, yra nelegalu. Kai pradėjau domėtis, kaip legalizuoti veiklą, dingo bet koks noras imtis tokio verslo”, – paaiškino pašnekovas.
Pastatė bendroves ant kojų
Pasveikęs jis dar kartą išvyko į Londoną, toliau įrenginėjo prabangias parduotuves, bet meilė jį vis dėlto sugrąžino namo. Netrukus Vytautas sulaukė pasiūlymo darbuotis žemės ūkio sektoriuje.
V. Buivydas prieš metus perėmė dviejų Šiaulių rajono žemės ūkio bendrovių Žadžiūnuose ir Eimučiuose vairą. Jos pastaruosius kelerius metus nebevykdė veiklos.
Iš turto tebuvo likę apgriuvusios, vėjo košiamos fermos ir sandėliai nulaupytais stogais.
„Viskas bendrovėse buvo išvogta, liko tik jų žemė”, – dabar pats savo ryžtu stebisi Vytautas.
Jis pamažu surinko kone 25 žmonių – agronomų, inžinierių, mechanizatorių, statybininkų – komandą. Teko ilgokai klausinėti, kalbėtis, tartis.
„Jaunas, ko čia laksto? Matėme tokių. Ilgai neištvers”, – pavymui skriejo replikos.
Užsėjęs javais kone 2 tūkstančius hektarų bendrovėms priklausančios žemės, šįmet V. Buivydas nukūlė gana neprastą pirmąjį grūdų derlių.
Kad žiemą neprarastų darbuotojų, ryžosi dar vienam iššūkiui – gyvulininkystei. Todėl bendrovių fermose jau mūkia apie porą šimtų telyčių.
Skatina, bet nenuolaidžiauja
Iš emigracijos žmonės parsiveža ne tik įgūdžių ar šiuolaikinių technologijų, bet ir kitokį požiūrį į darbą.
„Stengiuosi bendrauti nuoširdžiai. Negailiu gero žodžio. Nuolat aiškinu, kad žmonės nebijotų klausti, prašyti.
Klaidos? Jos pateisinamos, jei jų padaroma ne iš piktos valios”, – tokios nuostatos itin artimos vadovu tapusiam V. Buivydui.
Užtat piktavaliams jis nenuolaidžiauja. Rado vidurnaktį girtuokliaujančius sandėlių sargus – visi atsisveikino su darbu, o vietoj jų pastatus saugo apsaugos sistema.
Per javapjūtę nustvėręs už rankos vagį, degalus pilantį ne į kombainą, bet į savo kanistrą, iškart surašė pareiškimą policijai.
„Į visa tai negalima žiūrėti pro pirštus. Jei žmogus nesivaldo, girtuokliauja, vagia, vadinasi, jis nebrangina darbo vietos. Nederėtų jų ir darbo biržoje laikyti, kad už dykaduoniavimą pašalpas gautų”, – piktinosi V. Buivydas.
Ne padirbėti, o dirbti
Plungėje gyvenantis 27 metų Justinas Petrutis irgi nebesidairo atgal. Lygiai prieš metus grįžęs iš emigracijos, jis ėmėsi verslo. Sudaręs sutartį su Norvegijos logistikos bendrove, jos užsakymu vilkikais vežioja prekes po Europą.
„Norint ką nors turėti, reikia ne tiktai dirbti, bet ir labai daug dirbti. Visur – ir užsienyje, ir gimtinėje. Emigracija padėjo sukaupti patirties.
Bet neapsaugojo nuo jausmo, kad svečioje šalyje esi ir visada būsi svetimas”, – aiškino plungiškis.
Vos baigęs mokyklą Justinas susikrovė lagaminus ir išdūmė į Airiją, kurioje, kaip įprasta lietuviams, griebė statybininko įrankius. „Ten per porą metų man nepavyko uždirbti tiek, kad susitaupyčiau”, – pripažino J. Petrutis.
Į Norvegiją jis susirengė tikėdamasis, kad ten pavyks gana greitai pasiekti tikslą: užsidirbti ir kuo skubiau grįžti namo. Juolab kad vaikinas jau buvo vedęs, todėl vylėsi, kad emigracija padės finansinius bendro gyvenimo pamatus.
„Palyginti su Airija, Norvegijoje buvo geriau. Gal įtakos turėjo ir tai, kad ūgtelėjau, – šyptelėjo Justinas. – Juk į Airiją išvykau būdamas devyniolikos, nepavyko taupyti. O Norvegijoje taupymo režimą įjungiau kaip reikiant.”
Skandinavijoje J. Petrutis sukosi už du – atidirbęs pamainą salotų fabrike, vykdavo į už 100 kilometrų esančius pomidorų šiltnamius.
„Galėjau dar likti Norvegijoje. Bet tai neturi pabaigos. Man atrodydavo, kad jau reikia grįžti, bet apsipratus sunku pasukti ienas atgal”, – kalbėjo Justinas.
Užtat dabar savo šalyje jis – jau verslininkas ir pats sau šeimininkas.
Londone užsibuvo ilgai
„Baigę studijas susikrovėme kuprines ir išvykome prasiblaškyti į Londoną. Užsilikome. Jau devinti metai, kai ten dirbame”, – 32 metų Marijus Kaniauskas kalbėjo ir už save, ir už kitus kurso draugus, su kuriais specialiąją pedagogiką studijavo Šiaulių universitete.
Iš 14 specialiųjų pedagogų, su kuriais jis baigė studijas Lietuvoje, į Londoną nuvyko aštuoni. Tik pora iš jų sugrįžo namo.
Marijus niekada nelenkė nugaros fabrike ir nemūrijo plytų. Vairuotoju jis padirbėjo tik keletą mėnesių, kol sutvarkė įsidarbinimo dokumentus. Ir visą laiką dirba tai, ko mokėsi, – yra specialusis pedagogas.
Vaikinas pasvėrė ir idėją, ar nevertėtų mūsų šalyje įkurti privataus centro, skirto specialiųjų poreikių vaikams. Tačiau ją netrukus nuginė į šalį.
„Tai labai brangi, verslui nepatraukli sritis. Švietimo sistema Lietuvoje nėra tokia stipri, kad galėtų tam skirti deramą finansavimą. Brangios visos procedūros. Be to, reikia daugybės profesionalių darbuotojų. Juk ir mano klasėje – vos penki autizmu sergantys vaikai, o kartu su manimi dirba dar dvi padėjėjos”, – aiškino M. Kaniauskas.
Tačiau vaikinas su drauge neišsižadėjo minties grįžti į tėvynę ir imtis verslo.
„Anglijoje jau esame atidarę automobilių prekybos interneto parduotuvę. Tą patį ketiname daryti Lietuvoje. Tam jau rengiamės”, – planais dalijosi M. Kaniauskas.