Kol Estijoje daug modernios architektūros atsirado kolūkiuose, Lietuvoje architektūros meno naujovės buvo diegiamos miestuose. Mes žavėjomės Kauno pėsčiųjų promenada, Vilniaus naujais visuomeniniais pastatais ir Palangos jūros pakrantės šurmuliu bei poilsio kompleksais. Dabar, po ilgos pertraukos, turėjau galimybę atnaujinti seną pažintį ir man neteko nusivilti.
Geriausiųjų išrinkimas
Lietuvos architektų sąjunga tradiciniame renginyje kas antri metai išrenka geriausius statinius. Paroda „Žvilgsnis į save 2010-2012“ apžvelgia, kas padaryta per pastaruosius du metus. Tai yra svarbiausias įvykis Lietuvos architektūroje. Įvertinus parodos darbus, nugalėtojams skiriamos penkios lygiavertės pagrindinės premijos.
Sunkų atrankos darbą šiemet daryti buvo pakviestas tarptautinis trijų narių žiuri, kurį sudarė Danijos karališkosios meno akademijos ilgalaikis rektorius Sven Felding, architektas Ingurds Lazdiņš iš Latvijos ir aš, kaip atstovas iš Estijos. Renginį koordinavo Lietuvos architektų sąjungos sumani ir veikli kūrybos direktorė Rūta Leitanaitė.
Be pastatytų objektų parodai buvo galima pateikti ir nerealizuotų projektų ir architektūros konkursinių darbų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė keistai – juk kompetentingas žiuri sykį jau padaręs savo darbą, kaipgi iš naujo vertinti konkursinius darbus? Iš kitos pusės – dėmesio vertų projektų surinkimas į vieną katalogą pagrįstas, nes taip ir jie lieka įrašyti istorijoje.
Darbus pateikti galėjo visi, ir konkuruojančių objektų skaičius pirmu žvilgsniu atrodė bauginančiai didelis – beveik 200. Žiuri užduotis buvo atrinkti apie 100 pastatų ir tiek pat konkursinių darbų, kurie buvo spausdinami kataloge. Taip pat iš pastatytų objektų sąrašo išrinkome 15, kuriuos važiavome pažiūrėti realybėje – deja, daugiau neleido ribotas laikas. Kai kurie konkuruojantys objektai buvo pastatyti kaip architektūrinis eksportas užsienyje (Latvijoje, Baltarusijoje, Kazachstane).
Lietuvos architektų sąjungos namuose vyko remontas, ir dėl vietos bei pinigų trūkumo buvo nuspręsta šiais metais rengti internetinę parodą (tinklapyje lietuvosarchitektura.lt). Apdovanojimai buvo įteikti prieš keletą metų nuodugniai rekonstruotame Nacionalinėje dailės galerijos pastate (buvęs revoliucijos muziejus!). Įvykis buvo plačiai nušviestas spaudoje ir jau tą patį vakarą - per valstybinės televizijos naujienų laidą.
Po iškilmingos ceremonijos daugelis vietos architektų panoro pasikalbėti. Pasak daugumos, idėja pakviesti nepriklausomą žiuri buvo labai gera: mes buvome laisvi nuo lietuvių „tarpusavio žaidimų“. Gal būt ir Estijos architektūriniame gyvenime kitą kartą reikalingas toks panašus žvilgsnis iš šalies.
Šiuolaikinė Lietuvos architektūra
Per tris dienas nuvažiavome beveik 2000 kilometrų, taigi susipažinome su Lietuvos gyvenimu ir plačiau. Be abejo, nematėme ir daug ko įdomaus; pavyzdžiui, kai važiavome pro prieš tris metus pastatytą objektą, negalėjome sustoti, nes laikas spaudė. Kadangi kraštas daug didesnis už Estiją, kartais objektai buvo gan toli vienas nuo kito, bet tuo pačiu liko laiko kalbėti ir apie kitus dalykus.
Kilo klausimas, ar Baltijos valstybių architektūra turi savitą veidą. Be abejo, turi, bet tiktai būnant ten pat, toje aplinkoje. Manau, žiūrint iš Europos ar dar iš toliau, esame gana panašūs. Vilniaus miesto centras ir senamiestis labai tvarkingai renovuoti, bet aplink apleisti plotai. Prasibrovę per juos, atsiradom vėl tarp naujai vystomų objektų, šiuolaikinių eismo mazgų ir prekybos centrų. Užmiestyje prasidėjo plyno lauko statiniai. Argi ne pažįstamas vaizdas?
Kas buvo kitaip? Į akis krito nauji geros kokybės gyvenamųjų namų kompaktiški, vientisą įspūdį darantys kvartalai. Estijoje statomi tik pavieniai gyvenamieji namai, išskyrus gal tik Lasnamäe municipalinius namus. Teigiamai įsiminė ką tik baigtas Vilniaus Gelbėjimo tarnybos naujas pastatas, kurio kokybė buvo pripažinta ir žiuri. Pastato architektai laimėjo prieš kelerius metus vykusį konkursą. Deja, čia prisiminiau mūsų valstybiniais užsakymais pastatytus tokios pat paskirties pastatus, kur atranka daroma pagal mažiausiai kainuosiančius siūlymus, ir kur architekto kartais net nebūna...
Apžiūrinėjant naujausius lietuvių projektus, sočiai būta ir „atpažinimo džiaugsmo“. Netrūko nei „juodųjų dėžių be latakų“, nei juostuotų-skylėtų-maigytų tūrių – aliuzijų į Coop, T.Ito ir Sanaa kūrybą, nei apželdintų lankstytų stogų. Analogiškus ekspresijos „fejerverkus“ esame matę ir estiškuose konkursuose; brendai ir mados ir yra globalūs. Gaila, bet internetiniame pateikime buvo sudėtinga matyti, kas slypi už efektingos vizualizacijos, bet tikriausiai daugelis darbų turėjo ir nuodugnios analizės ir gilaus turinio. O užmojų ir polėkio buvo galima pajusti nemenkų.
Geriausi 2010-2012 m. pastatai
Apie 15 pastatytų objektų, išrinktų į baigiamąjį turą, galima sakyti, kad jie be išimties yra aukšto lygio – buvo į ką žiūrėti ir net pavydėti. Kadangi žiuri buvo kaip baltas lapas, negalėjome pirmenybės duoti tam, kas Lietuvoje dabar yra „ant bangos“. Vadovavomės vien tiktai architektūros kokybės kriterijumi ir galbūt mums pavyko net kažkiek propaguoti tam tikrą architektūros politiką. Pastatų savininkų ir autorių domėjimasis konkursu buvo toks didelis, kad aplankant kiekvieną statinį, ekskursijoje dalyvaudavo ir jo architektai bei šeimininkai.
Išrinkti darbus penkioms pagrindinėms premijoms buvo gan sudėtinga. Pavyzdžiui, lankėmės trijuose individualiuose namuose, kurių visi galėjo apdovanoti: idėja ir jos įgyvendinimas buvo išskirtinai aukšto lygio. Visgi mes pageidavome pažymėti statinius, turinčius platesnę visuomeninę reikšmę nei tik kokio sėkmingo verslininko be priekaištų įgyvendintas kaprizas.
Toks, pavyzdžiui, yra netoli Latvijos ir Baltarusijos sienų esančio Zaraso ežero apžvalgos ratas (Šarūno Kiaunės projektavimo studija, arch. Šarūnas Kiaunė, Asta Kiaunienė, Aurimas Lukšys, Vytautas Butkus, Tomas Petreikis, konstr. Adomas Sabaliauskas), europinių pinigų dėka sukurtas mažas apimtimi, bet savo reikšme tikrai didelis, objektas. Vėliau autoriai pasakojo, kad savivaldybės darbuotojai kreipėsi į juos su pageidavimu įrengti miesto parke fontaną, bet derybų metu apsistota prie apžvalgos tilto, jungiančio miesto parko aukštą krantą su palei ežero pakrante einančia promenada, idėja. Tiltas - tai stiprus simbolis miestui ir Utenos apskrities ežeringai sričiai.
Premiją gavęs Svencelės banglenčių sporto centras netoli Klaipėdos (arch. Andrė Baldišiūtė, Milda Rekevičienė, Ignas Uogintas, Lukas Rekevičius, Algimantas Neniškis) – tai ant jūros pakrantės esanti iš trisdešimties jūrinio konteinerio susidedanti „stovykla“, kur telpa apie šimtą lankytojų. Kompleksas už nedidelio individualaus namo kainą savo dvasia ir įgyvendinimu yra pats tas užsigrūdinusiems ir nereikliems jūrinio sporto mėgėjams. Visas miestelis pastatytas per tris mėnesius, bet leidimams gauti ir pinigams rasti prireikė šešerių metų!
Mokykla Balsiuose, Vilniuje ((„a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma”, arch. S. Kuncevičius, M. Dagys, L. Kuncevičienė, Ž. Gudelis, V. Jurgaitienė, A. Kuncevičiūtė) yra pirma visiškai naujai pastatyta mokykla Lietuvoje per dvidešimt nepriklausomybės metų. Pastatas yra labai „mokykliškas“ (gerąja prasme) – tokio lygio statinius esu aplankęs Suomijoje ir kituose Skandinavijos kraštuose. Tarp klasių blokų yra kiemeliai, vidaus patalpa logiškai struktūrizuota: funkcinės zonos pakankamai atskirtos, bet tuo pačiu lengvai randamos. Verta pažymėti ir racionalų medžiagų parinkimą. Visi baldai pagal originalų projektą pagaminti tėvynėje, ir dėl jų kokybės galima tokius rekomenduoti kiekvienai mokyklai.
Vilniaus universiteto biblioteka („Paleko ARCH studija“, arch. R.Palekas, B.Puzonas, A.Palekienė, P.Išora, M.Šiupšinskas, M.Zemlickaitė, L.Sužiedelytė, A..Barzda, J.Garšvaitė, V.Bavarskis) yra iš trijų laisvos formos bloko susidedantis kompleksas virš knygų saugyklos rūsio. Skirtingas dalis tarpusavyje jungia stiklo fojė. Įspūdingas vaizdas į pušyną atsiveria iš skaitytojų balkonų, atvirų į penkiaaukštį atriumą; fasadai iš keraminių panelių ir kuklus baltų-pilkų tonų interjeras realizuoti be priekaištų. Biblioteka yra išskirtinis naujo laiko ženklas prieš keturiasdešimt metų statytame ir šiandien jau „pavargusiame“ Universiteto miestelyje.
Galiausiai į geriausiųjų penketuką išrinkome ir vieną individualų namą: architekto Gintauto Natkevičiaus biuro (arch. G. Natkevičius, M. Mickevičius) suprojektuotą individualų namą Braškių gatvėje Kauno miesto centre. Ypatingai sudėtinga užduotis išspręsta elegantiškai – į vidinę pusę nukreiptu kiemu. Skirtingai nei kitų individualių namų atveju, žiuri žavėjo tvirta ranka realizuota architektūros idėja bei protestantiškai kuklus medžiagų, naudotų viduje, parinkimas. Natkevičius yra vienas populiariausių Lietuvos architektų ir konkursui jo biuras buvo pateikęs šešis realizuotus pastatus, iš kurių trys buvo ir tarp dešimties, gavusiųjų padėkos diplomus. Nedaug trūko, kad pagrindinę premiją būtų gavęs jo biure projektuotas Kėdainių miesto naujas krematoriumas.
Likome labai patenkinti varginančia savaite, ir jau pradėjom su draugais planuoti architektūrinę kelionę į Lietuvą pavasarį.
Straipsnio autorius - vertinimo komisijoje buvęs Emil Urbel. Straipsnis publikuotas kultūros savaitraštyje „Sirp“ Vertė Marju Šlapikienė
Architektusajunga.lt