„Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis – šaunuolis“, - paskambinęs į redakciją, kirto kėdainiškis Alfredas. Ir išpylė ant privačiai dirbančių gydytojų kibirą paplavų, monologą baigdamas išvada, kad „visi jie – sukčiai“.
Alfredas – senjoras. Todėl neverta stebėtis, kad poliklinika jam – kaip antrieji namai.
„Viena mano gydytojų dirba ir poliklinikoje, ir privačiai. Ji man pasiūlė ateiti į privatų jos kabinetą. Esą, atvažiuos gydytojas, geras specialistas, pakonsultuos.
Nuėjau. Pasikalbėjome. Išrašė siuntimų tyrimams į tą pačią polikliniką. O už konsultaciją, tetrukusią 20 minučių, sumokėjau 80 litų“, - nepatenkintas tokia konsultacija liko vyriškis.
Negana to, kad turėjo kulniuoti atgal, į poliklinikos laboratoriją, jis dar išsinešė ir šūsnį lapelių, kuriuose buvo surašyti maisto papildų pavadinimai. Tad pakeliui, vaistinėje, už juos paklojo dar 60 litų.
„Argi taip galima melžti pacientus? Juk negavau jokio kvito, kad už paslaugas sumokėjau. O ir tame privačiame kabinete be kraujospūdžio matuoklio jokios įrangos daugiau nėra. Kas supaisys, ar gydė kas ligonius jame, ar negydė?“ - porino Alfredas.
Apie konkurenciją ir kompetenciją
Piktos pacientų kalbos kerta medikams į paširdžius. Dauguma jų tikrai nesiblaškytų tarp privačios ir valdiškos gydymo įstaigos, kad tik galėtų normaliai užsidirbti vienoje. Kiek?
Pasak medikų interesus ginančio Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko, 10 tūkst. litų alga mediko nebežemintų.
Ir nereikėtų skaičiuoti, kiek pinigų jam darbdavys padeda ant stalo, o kiek sukrauna pacientai po stalu.
Svarbus motyvas, verčiantis medikus dirbti ir ten, ir ten – kvalifikacija. Dirbdamas vien tik privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje jis neįstengs sukaupti tiek daug ir vertingos patirties, kiek dirbdamas dar ir poliklinikoje ar ligoninėje.
- Jei tektų rinktis, kur dirbti, privačiame medicinos sektoriuje ar valdiškame, ar paprasta būtų apsispręsti? - lrytas.lt paklausė privačioje įstaigoje – Medicinos diagnostikos centre - dirbančios vidaus ligų gydytojos Jūratės Garšvienės.
- Pati dirbu tik privačiai. Bet kartu atstovauju ir visus kitus gydytojus, kurie dirba mūsų centre. Dauguma jų suka ratus ir į valdiškas įstaigas.
Bet jei tektų rinktis, kiltų dilema. Tikriausiai, dauguma pasirinktų trečią kelią: išvažiuotų iš Lietuvos.
- Gerų specialistų visose gydymo įstaigose trūksta. Ar dėl jų konkuruoja ir privačios įstaigos?
- Yra ir tokių specialistų, kurie dirba keliose privačiose įstaigos, pavyzdžiui, pas mus, „Kardiolitoje“ ir „Northway“ klinikoje. Nedarome dėl to problemų. Juolab, yra specialistų, kurie turi dvi licencijas, pavyzdžiui, vieną – reumatologo, kitą - fizinės medicinos-reabilitacijos specialisto. Kodėl jam drausti?
Kartais patys įkalbinėjame gydytojus, kurie dirba ir „valdiškai“: „Dirbkite pas mus daugiau“. Bet jie dėl aukštos kvalifikacijos nesutinka. Dirbdami paprastoje poliklinikoje ar ligoninėje, jie gydo daug daugiau, įvairiomis ligomis sergančių pacientų ir kaupia patirtį.
- Yra ligonių, kurie piktinasi, kad poliklinikoje dirbantis gydytojas jį dar kviečia konsultacijai į privatų kabinetą, kur už paslaugą jiems tenka primokėti. Ar tokiu būdu nedubliuojamos paslaugos, už kurias ligonių kasos atlygina dukart?
- Tai – neįmanoma. Ligonių kasos mus tikrina ypač atidžiai, sulaukiame jų atstovų kone kas antrą mėnesį. Manau, kad ir kitos privačios įstaigos yra po jų didinamuoju stiklu.
Be to, pateikiame duomenis apie suteiktas paslaugas teritorinei ligonių kasai. Jie viską sutikrina, ir tik tuomet mums sumoka. Apie dubliavimą paslaugų negali būti nė kalbos.
Atvirkščiai, didesnės tvarkos reikia viešosiose įtaigose. Pavyzdžiui, yra sukurtos dienos chirurgijos paslaugos ligoninėse. Bet ligoniai vis tiek guldomi į pačią ligoninę, nes už pagalbą joje ligonių kasos sumoka daug daugiau.
Apie dovanas
Ar įmanoma korupcija privačioje gydymo įstaigoje? Šis klausimas minutėlę privertė pagalvoti „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovą Sergejus Muravjovas.
„Ji galima bet kur. Neturime duomenų, kad privačiose klinikose situacija – kitokia. Tačiau ar žmogus, sumokėjęs vieną kartą už paslaugas oficialiai, norės tą patį padaryti ir neoficialiai?“ - klausimu į klausimą atsakė S. Muravjovas.
Jo teigimu, metai po metų situacija nesikeičia. Negana to, kad žmonės už suteiktas paslaugas medikams sumoka neoficialiai, toks atlygis dar ir pasiteisina, - medikai pasidaro dėmesingi ir labiau stengiasi padėti.
„Panaši kyšininkavimo patirtis yra Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. Ten, kaip ir Lietuvoje, kas trečias tyrėjų apie duotą medikams atlygį užklaustas žmogus jiems atsako „taip“. Užtat Gruzijoje tuos „taip“ per paskutinę apklausą ištarė tik 3 proc. apklaustųjų“, - kalbėjo S. Muravjovas.
Nežinia, ar gruzinai melavo ar ne. Tačiau Lietuvoje žmonės vejasi ligoninių koridoriais medikus ne todėl, kad neturi kur dėti pinigų. Bet todėl, kad jiems gėda, jog medikai uždirba nepadoriai mažai.
Jie jaučiasi kalti, kad serga. Ir, atsilyginę medikams ir nuoširdžiai apie tai prisipažinę korupcijos mastus tiriančiai bendrovei, padidina Lietuvą juodinančią statistiką. Kasmet, pradedant 2009-aisiais, „Transparency International“ atliekamos apklausos liudija vis tą patį: 47 proc. apklaustųjų mano, kad sveikatos priežiūros kokybė priklauso nuo asmeniško „atsilyginimo“. Daugiau nei pusė apklausos dalyvių kasmet patikina, kad jie patys arba jų šeimos nariai bent kartą metuose atsilygina (sumoka neformaliai) už sveikatos priežiūros paslaugas. Savo noru, tikintis geresnio greitesnio gydymo arba norėdami atsidėkoti medikams pinigėlį tiesia per 43 proc. pacientų. Maždaug kas penktas apklaustasis tai daro, nes jam taip patarę kiti pacientai. Tačiau prasčiausia žinia, kurią perduoda kasmetinės pacientų apklausos – maždaug kas dešimtas žmogus, medikams patikėjęs savo sveikatą, sulaukia ir tiesioginio pasakymo, kad reikia atsilyginti. Apie 12 proc. apklaustųjų - netiesioginės užuominos, kad geriau jau tai padarytų.
Privačių medikų statistika
Lietuvoje veikia 2554 privačios sveikatos priežiūros įstaigos, tarp jų - 1024 odontologinės įstaigos, 292 gydytojų specialistų kabinetai, 196 pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir kitos.
8 privačiose ligoninėse įkurta 150 lovų. Tai – apgailėtinas skaičius, nes vienam tūkstančiui visų stacionarinių lovų Lietuvoje tenka vos keletas, kai Europos sąjungos vidurkis yra 309 privačios stacionarinės lovos.
Privačiose lietuvos gydymo įstaigose dirba 3940 gydytojų, iš jų 1222 - privati įstaiga yra pagrindinė darbovietė.
