„Mes dirbame Jusevičių kaime esančiose „Saerimner“ fermose. Jos turi būti uždarytos iki kovo pabaigos. Ir mes visi turėsime keliauti į darbo biržą. O darbo Kalvarijos savivaldybėje ir taip katastrofiškai trūksta - nedarbas joje kone didžiausias iš visų kitų rajonų“, - 25 žmonių pasirašytas valstybės institucijoms skirtas laiškas turėtų sugraudinti jose dirbančių žmonių širdį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad Danijos kapitalo bendrovė „Saerimner“ privalo nutraukti veiklą Jusevičių kaime (Kalvarijos r.), kur stovi šios įmonės kiaulių fermos.
Teismas galutinai panaikino prieš aštuonerius metus Marijampolės aplinkosaugininkų neteisėtai išduotą integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą.
„Saerimner“ nurodyta per tris mėnesius nuo neskundžiamo sprendimo priėmimo nutraukti veiklą Jusevičių kiaulių fermoje.
Neteks darbo, neteks ir pajamų
Kone kiekvieno parašą suraičiusio žmogaus likimas – nepavydėtinas. Daugeliui jų ferma Jusevičių kaime yra ir šeimų maitintoja.
Kreipimąsi pasirašę žmonės nėra anonimai.
„Vyras ir dukra mirę. Viena išlaikau mokyklinio amžiaus vaiką“, - tai įrašas ties fermose dirbančios S. Stasiulionienės pavarde.
D. Mickevičienės vyras – nedarbingas, ir moteris viena išlaiko šeimą.
Auginami mažamečiai vaikai, prižiūrimi neįgalūs sutuoktiniai, jie patys bedarbiai, artėja pensija - tai fermose dirbančių žmonių kuklios godos, kurios vargu ar rūpi kiaulidžių smarvės nepakenčiantiems kalvariškiams.
„Jaučiame neteisybę, kad dėl šešių žmonių interesų, tarp kurių – besislapstantis žmogžudys, trys bedarbės, milijonierė ir kaunietis – nesusijusių su mūsų bendruomene, uždarius fermas, be darbo liks kone trys dešimtys Jusevičių ir aplinkinių kaimų gyventojų“, - emocijų neslėpė kiaulidžių darbuotojai.
Jų noras vienintelis – ne pašalpos ar užuojauta, bet galimybė dirbti.
Likimo smūgiai
„Viena gyvenu, - pratarė Aldona Astrauskienė. - Jei nebūtų pridėta daugiau metų iki pensinio amžiaus, netrukus būčiau turėjusi išeiti į pensiją. Bet dabar iki jos liko dar pustrečių metų“.
Aštuntus metus Jusevičių komplekse kiaules šerianti moteris gyvena viena. Ji net minties nedrįsta prisileisti artyn, kur reikės ieškoti darbo, jei fermų neliks.
„Kas priims mane, kone pensininkę, į darbą?“ - susigraudino kalbinama moteris.
„Skaudu“, - giliai atsikvėpė septynerius metus fermose elektriku inžinieriumi dirbęs Vitas Kilikevičius. Jis – našlys. Mokytoja dirbusią žmoną palaidojo vos prieš savaitę. Kaip jam vienam teks išlaikyti keturis vaikus? Kol kas atsakymų į šį klausimą jam niekas nepateikė.
„Du vaikai – studentai, vienas – abiturientas. Jauniausiai dukrai – šešiolika metų. Galva neišneša, ką reikės daryti. Tikriausiai – mesti namus, palikti vieną nepilnametę dukrą ir traukti iš provincijos bet kur – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Bet kur, kad tik galėčiau gauti gerai apmokamą darbą. Visai nejuokinga“, - kalbėjo vyras.
Žmonos netektis, o dabar – ir grėsmė prarasti darbą šiam vyrui muša žemę iš po kojų: „Žiauroka“.
Ne vienerius metus kiaulidžių duris varstęs vyras puikiai matė, į kokią kovą prieš kiaulidžių savininkus įsivėlė aplinkinių kaimų gyventojai.
„Kvietinių kaimo gyventojų man tikrai gaila. Nes fermos yra fermos, ir smarvė nuo komplekso link to kaimo dažniau pasklinda.
Tačiau Jusevičiuose situacija – visai kitokia. Ten, mano galva, vyksta nešvarūs žaidimai. Yra suinteresuotų žmonių, kurie sukilo prieš kiaulides, nes gal nori uždirbt iš to pinigų – kad jiems komplekso savininkai sumokėtų, ar ką. Gauti naudos ir susiręsti dar vieną garažėlį kontrabandiniam dyzelinui pilstyti. Juk seniai aplinkui tai ir vyksta.
O juk įmonė stengiasi dirbti švariai: kiekvienas litas darbuotojams sumokamas oficialiai. Ir ji nesirengia niekam kyšių mokėti“, - širdį išliejo gyvenimo negandų į kampą įspeistas vyras.
