Pasivaikščiokime po Paryžių ir pabandykime atspėti, kas gyvena Eiffelio bokšto kaimynystėje, o kas šiauriau – arčiau menininkų pamėgto Monmartro. Kur įsikūrę paštininkai, o kur – bankininkai?
Vaikštinėjant plačiais prefekto barono Haussmanno bulvarais ir žvalgantis į pastatus didelių kontrastų neišvysi, jei tik nenuklysi į skersgatvius – tolėliau nuo turizmo objektų.
Bet atkreipkime dėmesį į detales – į praeivių laikyseną, bendravimo manierą, jų aprangą.
Vakarinė dalis – turtingesnė
Argi ne smalsu, kaip pravardžiuojami gyvenantys vakarinėje Paryžiaus dalyje – pavyzdžiui, Eliziejaus laukų kaimynystėje?
„Bobo”, – taip prancūzišku žargonu vadinami šie bohemiškos sielos buržua.
Meniškos sielos jaunimo netrūksta ir rytiniame Paryžiuje, ypač vakarais sugaudžiančiame Belvilyje. Bet šis jaunatviško siautulio kupinas rajonas jau visai kitoks – ne toks rafinuotas.
„Paryžiuje labai aiškiai galime pamatyti vienoje dalyje gyvenančius turtinguosius, o kitoje – ne tokius pasiturinčius žmones.
Kalbant labai abstrakčiai, Paryžiaus vakarai skirti turtingiesiems, o rytai – varguoliams”, – „Lietuvos rytui” teigė Paryžiaus politikos mokslų universiteto „Sciences Po” docentas sociologas Julienas Damonas.
Paryžiaus X-Nantero universiteto dėstytojas, nekilnojamojo turto ekspertas Michelis Mouillart’as priduria, kad, jau nekalbant apie patį centrą, nekilnojamasis turtas vidurinei klasei neįkandamas Paryžiaus 7-ajame, 8-ajame, 16-ajame ir didelėje dalyje 15-ojo rajono.
Pažįstant Paryžių pagal turistinius objektus, dėstytojo paaiškinimus galima iššifruoti taip: tų, kurie gyvena Triumfo arkos, Eliziejaus laukų, Eiffelio bokšto kaimynystėje ir rajone į kairę nuo jo, pajamos yra aukštesnės už vidutines.
Tiesa, ekspertas turėjo omenyje tuos, kurie gyvena normaliomis sąlygomis – daugiau ar mažiau erdviame bute.
Žinoma, jų kaimynystėje gyvena ir į mažus, netgi keliolikos kvadratinių metrų ploto neturinčius butus įsispraudę studentai ar mažesnes pajamas gaunantys asmenys.
„Standartinė vidurinės klasės paryžiečių šeima susideda iš dviejų asmenų. Abu jie dirba ir turi vieną, daugiausia – du vaikus.
Jie gyvena trijų kambarių, maždaug 65 kvadratinių metrų ploto bute Paryžiaus rytuose”, – tvirtino M.Mouillart’as.
Su vaikais – į užmiestį
Abu ekspertai pažymėjo, kad vaikų gimimas dažnai paryžiečius paskatina keltis į užmiestį, mat didesnis butas pačiame mieste jiems jau per brangus.
„Mes teigiame, kad kiekvienas vaikas reiškia papildomus 10 kilometrų nuo centro”, – teigė J.Damonas.
Paryžiaus apylinkių žemėlapyje matyti, kad sostinę, kurios plotas maždaug keturiskart mažesnis už Vilniaus, juosia žiedinis kelias.
Viskas, kas yra už jo, yra nebe Paryžius, o jo priemiesčiai ir antrasis žiedas, juosiantis artimuosius priemiesčius.
„Vidurinės klasės šeimos keliasi į priemiesčius. Net ne tuos, kurie yra arti Paryžiaus, bet už antrojo žiedo, nes nori namo su sodu. O to, žinoma, Paryžiuje negausi”, – dėstė J.Damonas.
Lieka turtuoliai ir vargšai
Sociologas pastebi tendenciją, kad vidurinės klasės žmonių Paryžiuje vis mažiau. Jiems didmiestyje gyventi per brangu.
Taigi Prancūzijos sostinėje lieka arba tie, kurie gali sau leisti tokią prabangą, arba tie, kurie gauna socialinius būstus. Tai yra dviejų kraštutinių socialinių klasių atstovai.
Kiek reikėtų uždirbti, kad pakliūtum į vidurinę klasę?
„Jeigu kalbėtume apie visą Prancūziją, tie, kurie gauna 1,5–2 tūkst. eurų per mėnesį, yra jau vidurinės klasės atstovai.
Tačiau pačiame Paryžiuje, kur pragyvenimas brangesnis, ši riba pasislenka į viršų. Čia vidurinės klasės atstovai uždirba 2,5–3 tūkst. eurų per mėnesį”, – aiškino M.Mouillart’as.
Būtent todėl Paryžiuje gyvena labai nedaug darbininkų. Vidurinei klasei pagal gaunamas pajamas galėtų būti priskiriami dėstytojai, policininkai, gaisrininkai, įvairūs aukštesnės klasės darbuotojai – visi jie gyvena priemiesčiuose.
Eurobarometro apklausos duomenimis, vidurinei klasei save priskiria 60 proc. prancūzų. Tai yra didžiausias skaičius ES. Lietuvoje save vidurinei klasei priskiria 45 proc. gyventojų.
Pramogos pernelyg nesiskiria
O kaip dėl gyvenimo būdo? Ar vidutines pajamas gaunantys paryžiečiai laisvalaikį leidžia kitaip nei pasiturintys?
„Nagrinėjant gyvenimo stilių skirtumų – vis mažiau. Mes turime vis daugiau prieigų prie tų pačių informacijos šaltinių.
Įsigyjame ir tuos pačius televizorius, ir mobiliuosius telefonus, ir – nelygu pomėgiai – turime galimybę panašiai leisti laisvalaikį”, – tvirtino J.Damonas.
Panaši situacija ir dėl aukštojo išsilavinimo. Beveik nekainuojantis aukštasis mokslas valstybiniuose universitetuose Prancūzijoje pagal gebėjimus yra prieinamas jaunimui iš visų socialinių sluoksnių.
Privačiai kalamas elitas
Bet Prancūzijoje yra gajus mitas, kad Fortūna čia labiau šypsosi tiems, kurie baigia brangius privačius universitetus – vadinamąsias didžiąsias mokyklas.
„Taip, tai tiesa. „Didžiosios mokyklos” Prancūzijoje suteikia elitinį išsilavinimą – jas baigę studentai daug lengviau integruojasi į darbo rinką.
O kalbant apie nedarbą – tarp baigusiųjų „didžiąsias mokyklas” jo lygis yra beveik nulinis.
Nedarbo lygis išlieka gana aukštas tarp baigusiųjų paprastus universitetus. Sunkiai darbą randa net tie, kurie įgyja daktaro laipsnį”, – teigė J.Damonas.
Garsiajame mieste – brangu ir ankšta
Pasiryžę įsikurti Paryžiuje vidurinės klasės atstovai turi susitaikyti su tuo, kad čia jiems teks gyventi ankščiau ir labiau pasukti galvą, kur gauti reikiamą pinigų sumą pradinei įmokai už ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą.
Paryžiuje reikia turėti net 90 tūkst. eurų pradinei įmokai sumokėti, visame regione aplink sostinę – 45 tūkst. eurų, o likusioje Prancūzijoje – vos 30 tūkst. eurų.
Būtent todėl vidurinės klasės atstovai Paryžiuje įperka vidutiniškai tik 45 kv. metrų ploto būstą.
Panašias pajamas gaunantys sostinės priemiesčių gyventojai įstengia įsigyti 65 kv. metrų, o vidutinis prancūzas – 85 kv. metrų ploto būstą.
„Lietuvos ryto” kalbinti ekspertai pažymėjo, kad erdvesnio antrojo gyvenamojo ploto paieškos vidurinės klasės prancūzams dažniausiai yra susijusios su šeimos pagausėjimu. Bet didesnis plotas reiškia ir didesnes įmokas.
Antrojo būsto, kuris Paryžiuje dažniausiai siekia 85 kv. metrus (regione – 90 kv. m, o visoje Prancūzijoje – 95 kv. m), vidutinė pradinė įmokos suma – 240 tūkst. eurų.
Didžiąją šios sumos dalį dažniausiai sudaro už parduotą ankstesnį būstą gauti pinigai – jie garantuoja šeimai bilietą į paryžietišką gyvenimą.