Ėmęsis projektuoti sau naują būstą ir baldus, pirmiausia anykštėnas metė iššūkį ne šiuolaikinės architektūros srautui, o Lietuvoje vyraujančiai būsto nuosavybės tradicijai. Juk įprasta gyventi mieste, o kaime – tik turėti sodybą poilsiui. Tuo tarpu anykštėnai Daiva ir Kęstutis Indriūnai pasielgė priešingai – jie liko gyventi kaime, o mieste įsirengė minimalų būstą nakvynei darbo dienomis. Arba, kaip patys vadina, - šeimos viešbutį.
Ir šiandien jame niekas nekeista, stovi koks buvęs. „Gal todėl, kad daug ką pats jame dariau - ir parketą palėpėje klojau, dailylentes kaliau, namo išorės apdaila pasirūpinau. Ir baldus pats pasigaminau“, - vardijo K. Indriūnas. Beje, iš daugiasluoksnės faneros pagal jo brėžinius pagaminti baldai irgi buvo įvertinti - tais pačiais metais pripažinti geriausiais privačiame interjere.
Beveik prieš dešimt metų įsigijęs ištuštėjusį seną, sutrešusį ir vėjo perpučiamą medinį namą ryžtingai nugriovė, o ant senųjų pamatų buvo sumūrytas naujas pastatas.
Vieno aukšto namas su mansarda – daugiau nei kuklus, nes jame tėra vienas kambarys su virtuvės zona bei vonia. Į mansardą, skirtą vaikams, galima užlipti tik atidarius angą lubose ir iš jos nuleidus sulankstomas kopėčias.
Anykštėno namas, matyt, galėtų pretenduoti į dar bent porą titulų. Pavyzdžiui, mažiausio ir ekonomiškiausio. Ar daug jums teko matyti-skaityti-girdėti apie vos 38 kvadratinių metrų namą? Tiesa, dar tokio pat ploto yra mansarda, - bet juk vis vien nedidelis plotas?
O namo išlaikymas, galima sakyti, nieko nekainuoja. Šią neįpratai ilgą žiemą šildymui K. Indriūnas išleido apie 500 litų. Šildosi malkomis, kurioms užsidirba vasarą namuką išnuomoję turistams ar poilsiautojams.
Senamiesčio dvasia
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) organizuotoje trečioje parodoje „Žvilgsnis į save“ pripažintu geriausio namo fasadų plokštumos – kiek tik įmanoma lygios, o kampai – tikslūs, lyg vienu pjūviu išpjauti iš vientisos plokštės. Plačias pastoges, dailylentėmis apkaltus ir taip išryškintus kampus K. Indriūnas siūlo palikti kaimo troboms. Jie nėra būdingi senajai miesto architektūrai.
Ta pati senamiesčio dvasia sklinda ir pastato interjere. Mūro blokelių sienos, nudažytos baltais dažais, išsaugojo savitą faktūrą, būdingą senajai statybai iš natūralių medžiagų. Šį sprendimą papildo ir šiurkščiai apdirbta mediena – pjauta diskiniais pjūklais, išsaugojusi tokiam paviršiui būdingą raštą. Taip pat – ir senųjų molio plytų mūro kaminas pastatą šildančiai krosnelei.
Todėl net ir sodrių atspalvių akmens masės plytelės tokiame kambaryje primena ne šiuolaikines grindis, o senovinę aslą.
O pro įstiklintas duris, tokias panašias į senųjų verandų, su mažais stikliukais tarp rėmų, atsiveria tikras senojo miesto gatvės grindinys, simbolinis medinės tvoros fragmentas, matyti bažnyčios bokštų smailės. „Žinote, idealiausias užsakovas sau esi pats, tada nereikia niekieno kaprizų paisyti, tada ir rezultatas geriausias, - šypsosi K. Indriūnas. - Tokių gerų užsakovų, kaip pas jus Vilniuje ar Kaune, Anykščiuose nėra, tad ir įdomesnės architektūros namų čia tektų ilgėliau paieškoti.“
Lrytas.lt nuotraukų galerijoje - architekto K. Indriūno (projekto bendraautorė Dalė Vileitienė) kuklus namas Anykščiuose, 2007 metais įvertintas LAS organizuotame konkurse.
