Skulptorius G. Karalius šiomis dienomis sulaukia daug skambučių – jo kolegos, draugai, artimieji klausinėja apie suniokotą ir žemėmis užverstą fontaną prie Seimo rūmų, teiraujasi skulptoriaus nuomonės.
71 metų Nacionalinės premijos laureatas prisipažino niekada nemanęs, kad taip įvyks. Tačiau jis puoselėja viltį, kad fontanas kada nors atgis.
„Fontanus užpilti žemėmis gali tik artojai”, – karčiai juokauja kūrėjas, pasigendantis Vilniuje net kuklesnių savasties ženklų.
– Kaip jūs būtumėte pasiūlęs išsaugoti fontaną, kad jo nereikėtų užversti skalda ir juodžemiu? – paklausė G. Karaliaus „Sostinė”.
– Fontanąa buvo galim suremontuoti. Didžiausia fontano bėda – jis buvo atviro ciklo. Išpurkštas vanduo tekėdavo į kanalizaciją. Manau, kad jį paversti uždaro ciklo fontanu reikėjo ne tokių jau didelių pinigų.
Sovietiniais laikais, kai fontanas buvo sukurtas, niekas vandens neskaičiavo, netaupė. Prisimenu laikus, kai ir į traktorius degalus pildavo nenaudodami piltuvų. Kiek sutekėdavo į bakus, tiek. Bet daugiau pakliūdavo ant žemės.
Fontaną jau anksčiau reikėjo remontuoti. Tada ir remontas būtų mažiau kainavęs. Čia kaip ir dėl namo stogo. Jei vos varva – užtaisyti skylutę ne kažin kiek kainuos. Jei jau pliaupia, visą namą gali tekti perstatyti.
– Kai jau prieš kelerius metus paaiškėjo, kad fontanui reikia remonto, ar nors kartą miesto valdžia į jus kreipėsi patarimo?
– Ne kartą apie tai šnekėjomės su Nepriklausomybės aikštę projektavusiu architektu Algimantu Nasvyčiu, bet valdžia su mumis rimtai nesikalbėjo.
Bėda tai, kad per ilgai buvo ginčytasi, kam fontanas turi priklausyti – Seimui ar Vilniaus savivaldybei.
Jei jau taip trūksta pinigų, paprasčiausias būdas buvo fontano baseiną pripilti ne juodžemio, o vandens. Tegu jis tyvuliuoja. Nežinau, kam šovė į galvą mintis taip radikaliai keisti fontano paskirtį. Matyt, artojai sugalvojo žemių privežti.
Kas daugiau belieka – tik juokauti. Juk Vilniuje iššūkius priimame ir viską darome linksmai. Tereikia prisiminti Gedimino prospekto ar Lukiškių aikštės istoriją.
– Ar turite vilties, kad fontanas atgis?
– Fontanas turi atgyti, nes tai kultūros paveldo dalis. Prie šio fontano juk tiek svarbių Lietuvai įvykių įvyko.
Prisiminkime kad ir Nepriklausomybės pradžią, kai ant fontano vėliavos plevėsavo.
O dabar ne tik šį, bet ir fontaną prie Operos ir baleto teatro užpildami žemėmis mes pademonstravome, kiek pinigų ištaškome įvaizdžiui. Atrodo, kad Vilniuje vis labiau mėgstama ne būti, o vaizduoti.
– Kaip kilo mintis sukurti fontaną prie Seimo?
– Aikštė, kurioje turėjo būti fontanas, dar vadinosi ne Nepriklausomybės, o Tarybų. Ji buvo labai didelė, tad nei skulptūromis, nei kitais elementais jos nebuvo įmanoma užpildyti.
Taip su architektu A. Nasvyčiu radome kitą sprendimą – įrengti fontaną.
Fontanas padėjo išlaikyti neideologizuotą Tarybų aikštę. Prisimenu, nelengva buvo parinkti simbolius. Kai ką gąsdino piramidė, kuri buvo siejama su Egiptu. Iš penkių stichijų pasirinkau tris – vandenį, žemę ir gyvybę, kurias ir įkūnijau piramidėje. Tiesa, fontano stiklo elementai kiek suardė prasmę. Be to, jie yra nepatvarūs.
Bet reikia džiaugtis bent tuo, kad nepasirinktas sprendimas stiklą apšviesti iš vidaus. Tada fontanas būtų panašus į šiltnamį. Esu įsitikinęs, kad stiklui labiau tinka paviršiumi slystanti šviesa.
Kitas sunkumas – fontano forma. Aplinkui esantys pastatai – skirtingų laikotarpių. Todėl priderinti buvo nelengva. Tais laikais niekas tokių erdvinių kompozicijų ir nekūrė.
Girdėjau, kad kai kas fontaną „Ežiu” pavadindavo. Deja, dabar „Ežys” be spyglių liko.
– Kita jūsų skulptūra „Rytas” puošia Lazdynus. Ji ne kartą buvo tapusi vandalų taikiniu. Gal bent guodžia tai, kad į šį kūrinį kėsinosi ne valdžios, o paprasčiausi niokotojai?
– Atrodo, kad „Rytą” pastaruoju metu niokotojai paliko ramybėje ir bent šios skulptūros negriauna. Tačiau prekybos kioskai šalia taip pat jos nepuošia.
„Rytas” kliuvo dar nepastatytas. O kai skulptūra atsirado Lazdynuose, ne kartą buvo niokojama ir laužoma, nes iš pradžių buvo pastatyta ne ant pakylos.
Kai remontuojant skulptūrą buvo suręsta laikina pašiūrė, joje nugriaudėjo sprogimas. Teisėsaugininkai taip ir neatsakė į klausimą, kam užkliuvo skulptūra. Nežinau, ar atsitiktinumas, kad tuo metu į mano buto balkoną buvo mėtomi stiklainiai su baltais dažais.
– Kodėl pastaraisiais metais Vilniui taip nesiseka dėl paminklų? Prisiminkime kad ir Lukiškių aikštės projektus. Gal trūksta brandžių kūrėjų, nes pastarajame Lukiškių aikštės konkurse sulaukta vos trisdešimt pasiūlymų ir pusė jau atmesta?
– Sekasi mums ar nesiseka – į šį klausimą atsakys ateities kartos. Mes turėtume tik įsisąmoninti, kad niekas už mus to nepadarys.
Skulptūra viešojoje erdvėje išsiskiria tuo, kad ji visą laiką kalba. Ir laiko prasme ji turi ilgiau išlikti, būti suprantama. O laikai juk keičiasi.
Lukiškių aikštės projektų konkursai liudija, kad mes nemokame organizuotai dirbti, nesugebame pakelti sunkios naštos. Ir profesionalumo stokojame, jei ne tik paminklo, bet ir antkapio nesugebame sukurti. O juk kažkada profesionalumas augo.
Dėl Lukiškių pasiūlyčiau paprastą išeitį – išrinkti kelių žmonių komitetą, kuris dvidešimt ar trisdešimt metų po truputį spręstų reprezentacinės miesto aikštės problemą. Augtų ir spręstų.
Deja, pas mus viskas sprendžiama greitai. Vieną kartą vienaip, kitą kartą – kitaip.
– Kuriose Vilniaus vietose jūs dar pasigendate skulptūrinių kompozicijų ir kurią asmenybę ar įvykį sostinėje reikėtų įamžinti?
– Neturiu tiek kompetencijos, kad galėčiau spręsti, ko Vilniuje dar trūksta. Jau seniai sudaryti du ar trys sąrašai, ką reikėtų įamžinti, ietys dėl to buvo laužomos ir Kultūros ministerijoje, ir savivaldybėje.
Blogiausia, kad Vilniuje nėra tęstinumo, neturime aiškaus tikslo. Viena valdžia vienaip nusprendžia, kita – kitaip.
Savasties ženklų Vilniuje mes paliekame tikrai per mažai. Nebūtinai daugiau paminklų turi atsirasti. Pasigendu ir kuklesnių ženklų, lentelių.
– Tai, ką kalbėjote, – didžiosios problemos. Ar mažame miestelyje, žvelgiant iš tolo į Vilnių, jos labiau išryškėja?
– Tas problemas jaučiu visu kūnu. Čia nėra tos košės, maišalynės, todėl viskas daug geriau matyti.
Kodėl pasitraukiau iš Vilniaus? Atėjo laikas, kai pajutau, kad miestas mane tiesiog išdrabsto. Susikaupti, mąstyti apie esminius dalykus žmogus dideliame mieste neturi laiko, negali tam skirti dėmesio.
Juk žmogui prieš ką nors darant buvo įprasta prisėsti, susikaupti, apgalvoti. Net prieš kelionę žmonės prisėsdavo. Deja, miesto gyventojas pirma puola daryti, o paskui žiūri, ką padarė.
Nesakau, kad palikau Vilnių. Taip nesako net tie, kurie išvyksta už jūrų marių. Dabar aš sėdu į tą pačią kėdę, ant kurios vaikystėje sėdėjau, einu tuo pačiu taku, kuriuo į mokyklą ėjau. Atvirkščiai – aš ne palikau, o parėjau. Todėl skaudulio nejaučiu, o tik džiaugsmą ir ramybę.
Gal būsiu nepopuliarus sakydamas – reikia, kad pagyvenusi inteligentija grįžtų iš Vilniaus į kaimą. Juk ir kaimui reikia tokių žmonių. Juk kas dabar kraustosi gyventi į provinciją iš sostinės? Tik tie, kurie prageria butus.