Smulkiųjų kreditų verslas Lietuvoje atskleidė keletą socioekonominių problemų, kurios turi būti sprendžiamos, ne apribojant galimybes teikti paslaugas, kurių žmonėms reikia, o įvertinus gyventojų bėdas, kurias šis verslas atskleidė. Taip „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ sakė Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas Liutauras Valickas. Ekonomistas Povilas Gylys šias paskolas pavadino lupikavimu.
„Rait“ atliktos apklausos duomenimis, 28 proc. greitus vartojimo kreditus ėmusių lietuvių įvardijo skolinęsi namų ūkiui, ketvirtadalis (24 proc.) gautą paskolą skyrė apmokėti komunalinius mokesčius, maždaug penktadalis įvardijo skyrę šias lėšas maistui (21 proc.) bei automobiliui taisyti (19 proc.).
Pirmąjį šių metų ketvirtį mažuosius kreditus buvo paėmę per 200 tūkst. Klientų.
Seimo narys P.Gylys, pateikęs vartojimo kredito įstatymo pataisas ir norintis pažaboti kredito teikėjų palūkanas, greituosius kreditus vadino „lupikavimu“.
„Čia yra viduramžiai. Italijoje, jei (skolinimosi kaina. – Red.) viršija 50 proc., tai oficialiai laikoma lupikavimu. Kiek žmonių nueis plėšti, kai neišsimokės? Tai necivilizuota, nepakankamai sutvarkyta sistema. Ateina žmogus ir galvoja, kad kažkaip grąžins“, - piktinosi Seimo narys.
P.Gylys pateikė Lenkijos, Olandijos pavyzdžių, kur palūkanų dydis yra apribotas.
Be kreditų didėja skurdas?
Mokslinį darbą Vytauto Didžiojo universitete rašęs Paulius Astromskis teigė, kad žmonės skolinasi dėl to, kad yra skurdūs, o ne atvirkščiai.
„60 proc. namų ūkių negalėtų padengti net 830 litų nenumatytų išlaidų. Sugedo šaldytuvas, tai žmonės neturi net 800 litų padengti finansiniams šokams“, - dėstė telefonu kalbintas pašnekovas.
Anot P.Astromskio, ir Europos Komisija, ir mokslininkai yra padarę tokias pačias išvadas – kai šalyje yra daugiau galimybių pasiskolinti pinigų, mažėja gyventojų skolos ir nyksta skurdas.
Apie tokią esą atliekamą vartojimo kredito teikėjų misiją kalbėjo ir L.Valickas.
„Provincijoje kiekvieno mėnesio pabaigoje žmonės perka ne pinigus mokėdami, o rašydamiesi skolon į parduotuvėse esantį sąsiuvinuką“, - kalbėjo laidos pašnekovas.
Perima klientus
Kredito unijos jau keturis mėnesius skolose skęstantiems žmonėms meta gelbėjimo ratą ir siūlo socialinę akciją „Atsisakyk greituko“. Skolų prispaustiems vartotojams siūloma perkelti savo skolas į kredito unijas – jos atsiskaitys su skolininkais.
„Pasiūlome žmonėms, kurie įkliuvę į tą ratą, paimti sprendimą ir refinansuoti tuos kreditus ir turėti kreditą kredito unijoje, turint mažesnes (išlaidas. – Red.). Jie turi problemą, didelę problemą – nesugeba grąžinti kredito, nežino savo teisių.
Daug (žmonių. – Red.) neįvertina sąlygų imdami kreditą, kokios palūkanų normos, koks sudarymo mokestis“, - „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ trečiadienį kalbėjo Lietuvos kredito unijų narių asociacijos vadovė Ernesta Ramakaitė.
Kita vertus, po socialinės akcijos kauke galima įžvelgti norą pervilioti klientus ir jų pinigus iš greitųjų paskolų teikėjų.
Laidos vedėjai Daivai Žeimytei pasiteiravus, kiek kredito unijos uždirba iš jau savo pinigus perkėlusių žmonių, E.Ramakaitė išsisuko nuo atsakymo.
Paaiškėjo tik tai, kad į kredito unijas perėjo jau per 1 mln. litų paskolų, o jų reikalaujamos palūkanos yra „bent dešimt kartų“ mažesnės nei greitųjų kreditų teikėjų.
Be to, į kredito unijos duris pasibeldęs klientas turi turėti bendraskolį, kuris padėtų išmokėti skolą, sumokėti 100 litų pajų, o jei jo prasiskolinimai viršija 25 tūkst. litų – pasiruošti užstatyti savo nekilnojamąjį turtą.
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas L.Valickas teigė, kad kredito unijoms net neapsimoka padengti itin mažų skolų, kurios nesiekia 1 tūkst. litų – o tokius, mažas sumas besiskolinančius žmones, esą ir gelbėja vartojimo kreditai.
Laikosi įstatymų
L.Valickas pabrėžė, kad maksimalios palūkanų ribos yra nustatytos įstatymu ir teisėtos - šiuo verslu užsiimančios įmonės to laikosi. Anot jo, verslininkai greituosius kreditus pradėjo teikti, nes atsirado tokios paslaugos paklausa, o palūkanų normą diktuoja verslo sąlygos – administravimo, pavedimų kaštai, ir rizika, kurią verslininkas turi įvertinti, skolindamas ne indėlininkų, o tik savo pinigus. Jam neatrodo, kad pasiskolinti 100 litų už 18 litų per mėnesį yra taip jau brangu.
„Tai tas pats, kaip žmogus renkasi važiuoti toli ir ilgai autobusu, ar greitai ir nedidelį atstumą, bet kelis kartus brangiau – taksi“, - sakė Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas.
