Jei nespėsite, jas į žemę dar galėsite pasodinti ir vėliau, kol ji nesušalo. Pasodintos tulpės gana greitai išleidžia šaknis.
Pavasarį pasigrožėję tulpių žiedais ir palaukę, kol stiebas ims džiūti ir žali liks tik apatiniai lapai, jų svogūnėlius turėtume iškasti.
Rudeninio sodinimo tulpių svogūnėliai laikomi nuo saulės apsaugotoje patalpoje, kur gera ventiliacija.
Ne tragedija, jei neiškastos tulpės toje pačioje vietoje augs ir porą metų. Tačiau ilgiau jų neiškasę gražių didelių žiedų nesulauksime, nes vaikučiais apaugę motininiai svogūnėliai nebeturės jėgų užauginti žiedų.
Klimato kaita klaidina augalus
Ar pasodintas, ypač vėliau, tulpes reikia mulčiuoti? Dėl klimato kaitos viskas taip keičiasi, augalams protas susimaišo. Mulčias svogūnines gėles saugo ne nuo šalčio, bet nuo pernelyg ankstyvos vegetacijos. Tačiau mulčias padeda, kai augalus budinantis atlydys žiemą tęsiasi vos kelias dienas. O pastarąsias žiemas atlydžiai tęsdavosi net po kelias savaites ar mėnesį ir suklaidindavo augalus.
Dėl tokių neįprastų orų net nuo seno Lietuvoje augantys augalai, pavyzdžiui, rūteniai, dabar iššąla.
Lelijoms užuovėjos nereikia
Dabar geras laikas persodinti ir lelijas. Iš pradžių rekomenduojama joms pasiruošti dirvą, o tada kasti svogūnus, išskirstyti po vieną ir iškart persodinti, kad kuo mažiau apdžiūtų šaknys. Išliks ir tos lelijos, kurių svogūnėliai spėjo apdžiūti, tačiau kitąmet jos užaugs ir sužydės vėliau.
Lelijos toje pačioje vietoje gali augti 3–4 metus, tačiau svarbu parinkti joms tinkamą vietą. Patariama jas sodinti atviroje, saulėtoje vietoje, bet ne užuovėjoje.
Geras vėdinimas lelijoms svarbus, nes jų svogūnėliai, kaip ir narcizų, nemėgsta perkaitimo, o lapams būtina po lietaus greitai nudžiūti, kad neįsiveistų puvinys. Dėl puvinio grėsmės per vasaros sausras sumanius palaistyti lelijas, reikia stengtis nesušlapinti jų lapų.
Ir šalto vandens negalima pilti, nes augalams jis sukelia šoką.
Narcizai nemėgsta pietinės pusės
Tulpių mėgėjai dar gali patinginiauti, o tie, kurie nesuskubo pasodinti narcizų, turėtų itin paskubėti.
Skirtingai nei tulpės, narcizai vienoje vietoje nepersodinami gali augti 4–5 metus. Tačiau tuomet jau laikas juos, po žydėjimo suglebus lapams, iškasti. Per kelerius metus iš vieno svogūnėlio didelę šeimą užauginusius narcizus reikia išskirstyti ir pasodinti po vieną.
Beje, narcizai – vienos iš nedaugelio svogūninių gėlių, mėgstančių sunkesnę žemę, pavyzdžiui, priemolį. Klysta ir tie, kurie šias gėles sodina prie pietinės namo sienos, saulės atokaitoje. „Ten narcizai gražiai žydės tik pirmąjį pavasarį. Vėliau jie gali tiesiog sunykti, nes nepakenčia, kai svogūnėliai perkaista.
Trijų svogūnėlių taisyklė
Labai svarbu svogūnines gėles pasodinti tinkamame gylyje. Jas sodinant reikia vadovautis trijų svogūnėlių taisykle, tai yra kiekvieną svogūnėlį sodinti tokiame gylyje, koks susidarytų sudėjus vieną ant kito tris svogūnėlius. Todėl stambesniems narcizų ar lelijų svogūnams gali tekti iškasti duobes per visą kastuvą. Tuo labiau kad pastarosios gėlės gali būti sodinamos giliau. Tokiu būdu jos apsaugomos ir nuo šalčio, o sekliai pasodinti jų svogūnėliai žiemą gali apšalti.
Smulkius svogūnėlius užauginančios gėlės (pavyzdžiui, krokai, scylės) pagal šią taisyklę sodinamos beveik dirvos paviršiuje.
Svogūninių gėlių vaikučiu gėlininkai pataria sodinti ne gėlyne, o atskirame plotelyje, kad ir daržo lysvėje, nes jie žiedais pradžiugins tik po kelerių metų.
Svogūninėms gėlėms paruoštą žemę rekomenduojama patręšti kompleksinėmis trąšomis.Tinka vadinamosios rudeninės trąšos, kuriose daugiau fosforo ir kalio, o ne magnio. Aišku, tręšti reikia su saiku, nepersistengiant. Juk visi augalai iš prigimties yra laukiniai, niekas gamtoje apie juos nešokinėja, todėl ir žmogus jais rūpindamasis neturėtų persistengti.
