Kavinės sąskaita – už joje praleistą laiką

Skubančioje verslauti Maskvoje „antikavinės” veikia jau ne pirmi metai. Viena jų – „Ciferblat” seniausiame Maskvos rajone Kitaj Gorode.

Mokėti už laiką, o ne už maistą jau mokosi ir vokiečiai, ir lietuviai. Tačiau akivaizdu, kad idėjai, bent jau Vilniuje, prigyti prireiks laiko, rašo „Lietuvos rytas”.

Apsigyventi Maskvos Kitaj Gorode gali sau leisti tik nedaugelis, bet užeiti į parduotuvę apsipirkti, atvažiuoti švęsti ar paieškoti tokių neįprastų vietų kaip ši kavinė Pokrovkos gatvėje gali kiekvienas.

Vos įžengus pro duris, žvilgsnis pirmiausia užkliūva už stiklinės vitrinos, pilnos žadintuvų.

Kitame kambario gale prie kasos ir nešiojamojo kompiuterio sėdi dvi merginos. Naujokams jos pirmiausia parodo, kaip veikia ši kavinė.

Senbuviams rodyti nebereikia: jie neskubėdami išsirenka žadintuvą, mergina ant lapelio užrašo laiką, žadintuvo numerį ir, žinoma, lankytojo vardą. Šis lapelis – savotiška kavinės ir lankytojo sutartis.

„Ciferblat” lankytojai moka ne už maistą ir kavą, bet už laiką: viena minutė kainuoja 2 rublius, taigi valanda 120 rublių – maždaug 10 litų.

Nuolatiniams klientams su kortele antra valanda kainuoja vos vieną rublį. Už tuos pinigus gausi įvairiausių rūšių kavos, arbatos, paskrudintos duonos, sausainių, vaisių ir vandens, kiek panorėsi.

Išsėdėjai „Ciferblat” keturias valandas – tai ir sėdėk, niekas tavęs nejudins ir papildomų pinigų nebeprašys. 480 rublių (38 litai) – mokesčio riba.

Į tokį verslo modelį būtų galima žvelgti taupaus studento akimis: paprašei putojančios amerikietiškos kavos, išgėrei per dešimt minučių ir išėjai. Užsisakęs ne ką nuo tikros itališkos besiskiriančios kapučino ar latės, sumokėsi tiek pat, kiek už stiklinę vandens.

1,7 lito už geros kavos puodelį Maskvoje – juokingi pinigai: juk ten galima ir už makjato sumokėti 17 litų. Tačiau dauguma lankytojų į šią kavinę ateina ne tam, kad greitai išgertų kavos, o praleisti laiko neįprastoje atmosferoje.

Būsimasis inžinierius Levonas Oganianas sako dažnai ateinąs į „Ciferblat” pasėdėti porą valandų tarp paskaitų – perskaito elektroninį paštą, paskaito elektroninę knygą, pasikalba, išgeria kavos ir užkremta sausainių.

Parvažiuoti namo ir grįžti atgal į universitetą jis užtruktų tris valandas.

„Čia galiu pailsėti, ir niekas manęs neskubina, kaip dažniausiai būna kitose Maskvos kavinėse, vos tik išgeri puodelį arbatos”, – šypsosi studentas.

Kavinėje – devyni kambariai. Atmosfera juose primena močiutės namus – lankytojai sėdi ant sofos ir pintų krėslų, tarp senų „Singer” siuvimo mašinų, A.Puškino paveikslų ir Jacko Londono knygų. Viename kambaryje prie sienos – pianinas, ant kurio pastatyta sena lempa medžiaginiu gaubtu su kutais.

Kavinės merginos neprieštarauja, jeigu kas nors atsineša savo salotų ar sumuštinių. Priešingai – tai labai sveikintinas dalykas.

Kartais lankytojai muzikuoja savo atsineštais instrumentais.

Įėjimą į kavinę surasti nelengva – iškabos nėra, seno namo kieme nematyti jokių nuorodų.

Vis dėlto lankytojų „Ciferblat” netrūksta – tą pirmadienio rytą, kai Vokietijos dienraščio „Der Freitag” žurnalistas lankėsi kavinėje, joje sėdėjo apie šimtą žmonių. Tai moksleiviai, studentai, menininkai, vienas kitas verslininkas.

Jie jau seniai suprato, kad laikas – pati didžiausia vertybė nuolat skubančioje Maskvoje. Kitos dvi – erdvė ir mandagus aptarnavimas.

„Ciferblat” įkūrėjas Ivanas Mitinas šią tiesą atrado netyčia.

„Ieškojau vietos tuomečiam meno projektui – tokios, kur galėtume susitikti pabendrauti ir nereikėtų mokėti už kiekvieną kavos puodelį, kenčiant nedraugišką padavėjo žvilgsnį”, – pasakoja 29 metų tekstų autorius ir režisierius.

Būti kavinės savininku jam iki šiol sekėsi labiausiai. Pirmoji improvizuota kavinė buvo kambarys pastogėje, kur menininkai rinkdavosi išgerti kavos ir padiskutuoti. Už tai jie įmesdavo kelis rublius į seną lagaminą, pastatytą kampe.

Išgirdę apie „Ciferblat” idėją, I.Mitino draugai netikėdami kraipė galvą ir pranašavo, kad jis liks nuogas ir basas – žmonės ateis, išgers kavą, suvalgys sausainius ir po pusvalandžio išeis.

„Bet pasakykit atvirai, kiek kavos galima išgerti per valandą? Po penkių puodelių gali ir kojas pakratyti”, – šypsosi I.Mitinas.

Pirmoji kavinė „Ciferblat” Maskvoje duris atvėrė 2010 metais, netrukus atsirado ir antra.

Dabar I.Mitinas jau gali pasigirti kavinėmis Sankt Peterburge, Rostove, Kazanėje ir Ukrainoje.

„Antikavinių” idėja pritraukė ir konkurentų – 2012 metais Maskvoje atsirado net keliolika kavinių, kur mokama ne už kavą, bet už laiką. Jų jau yra ir Minske bei Almatoje.

I.Mitinas nelaiko jų konkurentėmis, tačiau pyksta, kad kiti kavinių savininkai iškraipo jo pirminę idėją.

„Norėjau parodyti, kad ir Maskvoje galima bendrauti atvirai ir draugiškai, norėjau pakeisti elgseną šalyje, bet tie kiti pastato žaidimų automatus, ir viskas”, – numojo ranka jis.

Menininkas tikisi, kad jo idėja prigis Paryžiuje arba Londone, ir ieško tinkamos vietos kavinei.

Nuo šių metų balandžio panaši kavinė „Slow Time” jau veikia Vokietijos mieste Vysbadene. Jos savininkė – 24 metų maskvietė Daria Volkova, atvažiavusi į Vokietiją dėl meilės ir studijuojanti muzikos mokslų.

Kainos kavinėje – kaip Maskvos „Ciferblat”: minutė kainuoja 5 euro centus, valanda – tris eurus. Už šiuos pinigus lankytojai gali žaisti stalo arba elektroninius žaidimus, skaityti, gerti kiek nori kavos, arbatos ir skanauti sausainių.

Kam jų neužtenka, gali atsinešti savo maisto arba užsisakyti picą.

Tiesa, įėjimas į kavinę kainuoja du eurus. Už juos galima sėdėti „Slow Time” pusvalandį, po to ima sukti skaitiklis.

Laiką D.Volkova užrašo šratinuku ant juostelės ir ja apjuosia lankytojo riešą.

Ar ši idėja patiks vokiečiams, įpratusiems valgyti namuose arba eiti šventiškai pavalgyti į restoraną? Ar pavyks iš jos išsilaikyti?

Maždaug 70 kvadratinių metrų kambaryje gali susėsti iki 25 žmonių. Išlaidų kavinės savininkė turi nedaug: virtuvės čia nėra, vienos padavėjos – per akis.

„Kavinė ims atsipirkti, kai per valandą ateis vienuolika žmonių”, – apskaičiavo D.Volkova.

Nors „Slow Time” yra nutolusi nuo pėsčiųjų zonos vos 500 metrų, tiek lankytojų kavinė dar nematė. Kambaryje sėdi trys pagyvenę žmonės ir valgo savo keptą pyragą. Praeiviai žvilgteli į plakatus, iškabintus ant langų, ir traukia toliau.

Naujovė, prigijusi Rusijoje ir besiskinanti kelią Vokietijoje, jau įdiegta ir Lietuvoje, Vilniuje.

„Galėčiau kokią valandą pasėdėti?” – kompiuteriu nešina mergina stabtelėjo, numynusi vos kelias į pusrūsį vedančių laiptų pakopas.

„Kainuos 6 litus. Arba 10 centų už minutę”, – Pavelas Zmitrovičius buvo beišgąsdinąs pirmąkart „Anticafe” duris pravėrusią merginą. Bet akimirksniu susizgribo: „Pakaks ir 3 litų – pusvalandžio kainos.”

Mergina, įsitaisiusi prie stalo ir paprašiusi prisijungimo prie interneto kodo, įsmeigė žvilgsnį į kompiuterį. Ji dirbo kažką svarbaus net negalvodama apie tai, kad už tuos keletą litų, kuriuos paliks išeidama, galėtų iš kavos aparato prisileisti puodelį kavos ir krimstelėti ant stalo padėtų sausainių.

P.Zmitrovičius – vienintelis Vilniuje nuo šių metų sausio gyvuojančios „antikavinės” „Anticafe” darbuotojas. Jis – Lietuvos rusas. „Antikavinėje” jis dirba už visus – jis ir vadovas, vadybininkas, kavos, sausainių ir pieno tiekėjas, ir valytojas, prižiūrėtojas.

Šios vietos šeimininkas – diplomuotas baldų projektuotojas-konstruktorius, bet kompiuterio monitorių jis kuriam laikui stumtelėjo į šalį. „Nutariau, kad reikia pravėdinti galvą”, – šyptelėjo verslininkas.

„Anticafe” steigėja ir direktorė ukrainietė Tatjana Kazarinova, atnešusi Rusijoje kilusią idėją į Lietuvą, auginti verslo kūdikį patikėjo Pavelui.

Kaip jam sekasi? „Pauzė, prasidėjusi rugpjūtį, užsitęsė. Šiuo metu lankytojų mažai”, – atviravo vaikinas.

Apskritai spūsčių ties vilniške „Anticafe” niekada nebuvo. Kita vertus, mažiau nei metai jos veiklos – per mažai, kad, suskaičiavus pliusus ir minusus, jos įkūrėjams derėtų viską mesti. Buvo mėnesių, kai pajamos padengė išlaidas, buvo jų nuostolingų, bet buvo ir neblogų.

Anot Pavelo, žmonės, kurie nusileidžia į „Anticafe” pusrūsį bent kartą, į jį sugrįžta. Tie, kurie nusileidžia laiptais vos keletą pakopų, apsidairo ir sprunka atgal, daugiau nepasirodo.

„Matyt, jiems tokia kavinės, kurioje niekas nieko neverda ir niekuo nemaitina, idėja nėra priimtina”, – sako P.Zmitrovičius.

Jis viliasi, kad, orams atvėsus, užsipildys ir nedidelė „antikavinės” erdvė. Joje galiojančios taisyklės nepakito. Svarbiausia jų – jokio alkoholio. P.Zmitrovičiui matant, niekas negali iš užančio išsitraukti nė silpniausio alaus skardinės.

„Tai vieta ne svaigintis, o bendrauti”, – paaiškino vadovas.

Kita taisyklė – nešiukšlinti. Ir, jei tik įmanoma, išeinant palikti tokią pat tvarką, kokia ji buvo atėjus.

Vilniuje „Anticafe” įsprausta tarp daugybės tikrų kavinių.

„Jie mums – ne konkurentai. Ten juk kitokia veikla. Kavinės teikia maitinimo paslaugas, o mes – tik erdvę susitikimams”, – supratęs užuominą, klausimui už akių užbėgo Pavelas.

Jis jau įsidėmėjo ir dažnesnių lankytojų veidus, ir vardus. Žino, kurie atėję susės žaisti stalo žaidimų, o kurie tik paplepės.

Tų, kurie prataria: „Čia bus galima atšvęsti gimtadienį”, yra daugybė.

Bet per Pavelo darbo mėnesius gimtadienio šventės dar niekas „antikavinėje” neiškėlė.

Užtat netrūksta žmonių, kurie, per pietus ištrūkę iš savo darboviečių, ateina į „antikavinę” papietauti.

Jie atsineša lauknešėlius ir paprašo Pavelo, kad jis virtuvėje pašildytų maistą. Tokių pietų kaina, tiksliau, mokestis už praleistą laiką, yra 2 litai.

Kita vertus, P.Zmitrovičius sukirto rankomis su vienu iš sušių gamintojų. Sutarta, kad patiekalus užsisakantiems „antikavinės” lankytojams bus suteikiama tam tikra nuolaida.

Užsakytas maistas bus tiekiamas vienkartiniuose induose, kad vėliau nieko nereikėtų nei plauti, nei tvarkyti.

„Anticafe” patalpos – mažos. Jose tėra keletas staliukų, už kurių, anot Pavelo, daugiausia buvo įsitaisę 18 žmonių – iš įmonės, surengusios seminarą.

Kol kas mintis apie „antikavinės” plėtrą jos savininkai veja iš galvos.

Sumanymas išlieka toks pat: tai vieta, kurios aplinką kuria patys lankytojai.

„Kas ką atsineša – knygas, žaidimus, čia ir palieka. Jei daiktai prigyja, lieka ilgam. Viskuo, kas yra po ranka, galima naudotis”, – paaiškino Pavelas.