Bendrovės „Polesie“ savininkas milijonieriumi tapo pradėjęs iš skerdyklų pusvelčiui supirkinėti karvių galvas.
Skerdyklų savininkai apsidžiaugė sulaukę tokio pasiūlymo, nes karvių galvų neperka jokie mėsos fabrikai, o už jų sunaikinimą reikia mokėti utilizavimo įmonėms.
Prie vartų – eilės
H.Halajkai paskelbus, kad superka karvių galvas, prie jo bendrovės vartų išsirikiavo sunkvežimių eilės, o kiti mėsininkai ėmė iš nuostabos kraipyti galvą.
„Polesie“ darbuotojai suvežtas galvas išmirkydavo druskos tirpale, išdžiovindavo, gražiai supakuodavo ir siųsdavo į Nigeriją bei kitas Afrikos valstybes.
Pastarosiose šalyse delikatesu laikomi traškučiai, pagaminti iš karvių galvų odos.
Ji yra ne tik stora ir kieta, bet ir specifinio skonio, labai patinkančio afrikiečiams.
Afrikiečiai tokią odą paruošia pagal tradicinę receptūrą ir supjaustę plonais griežinėliais gardžiuojasi užgerdami alumi.
Mato daug galimybių
Vėliau afrikiečiai iš H.Halajkos ėmė pirkti nebe galvas, bet pagal jų nurodymus paruoštą galvų odą.
Kas savaitę „Polesie“ Lenkijoje superka 40 tonų karvių galvų odų ir jas vėliau eksportuoja. Šis verslas H.Halajkai sukrovė milijonus ir išgarsino jį kaip itin apsukrų verslininką. Tokį įvaizdį „Polesie“ savininkas kuria ir toliau: į egzotiškas valstybes jis jau eksportuoja ir kitokias mėsos pramonės atliekas – galvijų kojas, uodegas ir žarnas, paukščių plunksnas.
Anot H.Halajkos, išradingumas yra būtina verslininko savybė, o šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek verslo galimybių, kad jam net keleto gyvenimų neužtektų visoms įgyvendinti.
Plečia verslo imperiją
Nuskridęs į Iraką ir pamatęs, kad vietos žmonės pyksta ant JAV už karinę invaziją ir nenori pirkti tos šalies produktų, H.Halajka pradėjo pelnytis perparduodamas amerikietišką paukštieną kaip lenkišką.
Viešėdamas Brazilijoje H.Halajka susidomėjo, kodėl pievagrybiai ten tokie brangūs. Verslininkas išsiaiškino, kad grybai importuojami iš Italijos, nes Brazilijoje jie neauginami.
Atskleidęs, kad iš tiesų Italijos įmonė pievagrybius perka Lenkijoje ir brazilams perparduoda šešis kartus brangiau, H.Halajka ėmė tiekti tiesiogiai ir pigiau.
Vietoj kunigystės pasirinko verslą
Vaikystėje tėvai pageidavo, kad H.Halajka taptų kunigu. Tačiau šis pasipriešino ir ėmė gaminti saldainius – vadinamuosius guminukus.
Kadangi sovietmečio laikais cukrus bei kitos reikalingos žaliavos buvo deficitas, H.Halajka įstojo į savanorių gaisrininkų draugiją ir per ją užsitikrino tiekimą savo privačiai įmonei.