Karinių pratybų centre atsidūrusi Rukla pastarosiomis dienomis išgyvena atgimimą, rašo „Lietuvos rytas“.
Apsipirkti atėjęs amerikiečių karys parduotuvėje išleidžia tiek, kiek dažnas Ruklos gyventojas per mėnesį.
Rukloje įsikūrę 150 JAV desantininkų kuopos karių džiugina ne tik prekybininkus.
Miestelio merginos daugiau dėmesio skiria savo išvaizdai, o vaikai vis taikosi paspausti amerikiečiams ranką.
Parduotuvėje trūksta lentynų
Puikiai įvaldyta gestų kalba ir pirmieji kai kurių rukliškių nedrąsiai tariami angliški žodžiai. Tokia dabar Ruklos kasdienybė.
Kitą savaitę į miestelį atvyks apie 1300 Danijos kariškių ir čia prasidės didžiausios Baltijos šalyje karinės pratybos „Kardo kirtis“.
„Laukiame danų – jau užsakėme daugiau prekių, nes pagal amerikiečių pirkimo įpročius žinome, ką užsieniečiai mėgsta“, – „Lietuvos rytui“ sakė prekybos centro „Norfa“ Rukloje vadovė Ingrida Imbrasienė.
„Norfos“ pardavėjos juokauja, kad parduotuvėje nėra tiek lentynų, kad būtų galima sudėti kariškių šluote šluojamas prekes.
Prekyba – kaip prieš šventes
I.Imbrasienė teigė, kad parduotuvės apyvarta yra išaugusi maždaug 40 procentų: „Dabar ji tokia, kokia pernai buvo prieš didžiąsias metų šventes.
Be abejo, tikėjomės apyvartos augimo, tačiau net nesvajojome, kad skaičiai taip smarkiai šoktelės į viršų.“
Ruklos gyventojų akimis, kariai per poilsio dienas išleidžia kosmines sumas – būna, kad vienas apsiperka net už 400 litų.
„Darbo dienomis, žinoma, jie perka mažiau. Tačiau, palyginti su Ruklos gyventojais, vis tiek išleidžia daug.
Iš karto mums buvo sunku ir numatyti, ką jie pirks, kiek ir kokių prekių užsakyti“, – sakė prekybininkė.
Dabar JAV karių mėgstamos prekės jau aiškios. Į Ruklos parduotuvę keliauja didžiuliai kiekiai „Coca-Cola“, energinių gėrimų, vaisvandenių, brangių šaltai rūkytų dešrų, šokolado, vaisių, daržovių ir riešutų.
„Stengiamės pasiūlyti jiems kuo įvairesnių vaisių, daržovių. Savaitgaliais jie mėgsta ir alų, tačiau tik lietuvišką.
Į pigias prekes, kokias įprastai perka mūsų miestelio gyventojai, amerikiečių kariai net nežiūri“, – kalbėjo I.Imbrasienė.
Pirmos dienos – neramios
I.Imbrasienė pasakojo, kad vos sužinojusios apie JAV karių atvykimą nedrąsiai jautėsi ir kai kurios pardavėjos. Jas baugino kalbos barjeras.
„Tačiau šios problemos greitai išsisprendė. Jei nesusikalba, bendrauja gestais. Amerikiečiai labai malonūs, nuolat šypsosi ir dėl kalbos barjero nekyla jokių rūpesčių“, – sakė pašnekovė.
Tiesa, prekybininkams teko išmokti priimti kitokias, nei įprasta, bankų korteles.
„Kai JAV karys atsiskaito kortele, jam nereikia įvesti PIN kodo, o paskutinius kortelės numerio skaičius turi suspaudyti pati pardavėja. Bet nieko, jau išmoko“, – sakė I.Imbrasienė.
Į barą kariai neužsuka
Tačiau džiaugsmu Rukloje trykšta ne visi. Ruklos „Arno baro“ savininkas Arnoldas Linkevičius neslepia – JAV karių laukė ne tik prekybininkai.
„Kai vyko ankstesnės pratybos, baras nuo karių tiesiog lūžo. O amerikiečiai neateina, nėra nė vieno. Ar tikėjomės, kad lankysis bare? Taip, tikėjomės“, – neslėpė A.Linkevičius. Tačiau kariai sėdėjimą bare vakarais iškeičia į krepšinio aikštelę.
„Labai dažnai vakarais matau juos sporto aikštelėje su rukliškiais žaidžiančius krepšinį.
Šią savaitę Rukloje vyko krepšinio turnyras „Geležinio vilko“ taurei laimėti.
Jame su vietos gyventojų, Ruklos karinių dalinių, Jonavos policijos, ugniagesių ir savivaldybės komandomis rungtyniavo ir JAV kariai“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Ruklos seniūnas Gintas Jasiulionis.
Jis juokauja, kad suaktyvėjo ir Ruklos merginų vaikštinėjimai miestelyje, o jos – labiau pasitempusios.
„Bet tai juk nieko keista. Taip jau yra – Dievas sukūrė vyrą ir moterį“, – šyptelėjo seniūnas.
Džiaugsmo JAV kariai suteikė ir Ruklos vaikams.
Jie, pasakojo G.Jasiulionis, ne tiek domisi karyba, kiek karių piniginėmis ir prie parduotuvės nesikuklina kaulyti centų.
Keliauja po Lietuvą
Kokie JAV karių įspūdžiai apie gyvenimą Rukloje, taip pat apie misiją Lietuvoje, gyvenimo sąlygas Ruklos karinių dalinių kareivinėse?
Sutarti dėl susitikimo su JAV kariais nebuvo sunku – amerikiečiai ne tik sutiko pasikalbėti, bet ir pakvietė apžiūrėti jų gyvenamųjų kambarių.
„Čia skalbykla. Kol kas nėra drabužių džiovintuvo, bet jis netrukus jau bus.
Jūs galite fotografuoti viską, ką norite, išskyrus vadavietę“, – pasitikęs žurnalistus kalbėjo karininkas Shawnas Robertsonas iš JAV Džordžijos valstijos.
Vienintelis skirtumas, išduodantis, kad čia gyvena ne lietuvių, o JAV kariai, – informaciniai užrašai ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Ir, žinoma, karių uniformų spalva.
„Kai išeiname iš dalinio teritorijos, atrodo, kad Rukloje visi būna labai patenkinti ir džiaugiasi, kad mes čia esame.
Žinoma, su vietiniais žmonėmis nesikalbame apie karinius dalykus, tačiau bendraujame paprastomis temomis. Rukloje tikrai nemažai žmonių kalba angliškai“, – sakė Sh.Robertsonas.
JAV kariai laisvu metu ne tik žaidžia krepšinį, bet ir susipažįsta su Lietuva. Kariai jau lankėsi Vilniuje ir Kaune.
Lazanija ar cepelinai?
Sh.Robertsonas prieš atvykdamas į Lietuvą apie mūsų šalį žinojo tik bendrą informaciją, kiek buvo skaitęs internete.
„Lietuva rūpinasi mūsų kariais, stengiasi išpildyti mūsų pageidavimus. Viskas čia gerai“, – kalbėjo Sh.Robertsonas.
– Kas skatina amerikietį tarnauti kariuomenėje? – „Lietuvos rytas“ paklausė Sh.Robertsono.
– Milijonai dalykų, kiekvienam jie skirtingi. Aš atėjau todėl, kad armija padengs mano mokymosi išlaidas universitete ir taip pagerins mano gyvenimo lygį.
Be to, esu iš tų žmonių, kurie yra savo šalies patriotai. Po kelerių metų noriu žmonai ir vaikams pasakyti: „Aš tarnavau Amerikos armijoje, mano pėdų įspaudai likę tenai – aš dalyvavau mūšyje, gyniau savo šalį.“
Kai kurie žmonės atėjo į armiją todėl, kad nerado nieko geriau. Tačiau armija gera tuo, kad suformuoja žmogų. Turėjau porą draugų, kurie buvo pasukę negerais keliais, bet armija juos pakeitė. Jie tapo visai kitokiais žmonėmis.
Po armijos disciplina lieka visam likusiam gyvenimui. Didelis skirtumas tarp armijos draugų ir tų draugų, kurie yra civiliniame pasaulyje.
Tapęs kariu neretai pamatai, kad buvę draugai tėra apsimetėliai. Armijos draugas yra tas, kurio petį visada jauti.
Armijoje išmoksti atskirti, kas yra tikra.
– Minėjote apie šeimą. Žmona jūsų laukia namuose Atlantoje?
– Ne. Ji taip pat karininkė. Šiuo metu yra Teksase. Mačiau ją kovo mėnesį. O dabar susitiksime liepos mėnesį.
– Nesunku?
– Mes bendraujame internetu. Tačiau ilgesys neišvengiamas.
Kariai visada nori matyti savo žmoną, artimuosius, tačiau jie labai disciplinuoti.
Žinome, kokį kelią esame pasirinkę, o mūsų šeimos mums padeda.
Žinoma, mes norime namo. Bet mes esame Amerikos kariai. Mes visą laiką pasirengę.
– Ar paslaptis yra tai, kiek uždirba JAV karys?
– Labai įvairiai. Tai priklauso nuo laipsnio. Tačiau mums atlyginama deramai. Jei esame kitoje šalyje, kur išlaidos didesnės, maistas kainuoja daugiau, mums taip pat padengiamas skirtumas. Bet dauguma mūsų sutaupo, nes nėra kur pinigų išleisti.
– Lietuvoje įprasta šalies svečių klausti, kaip jie vertina mūsų tradicinę virtuvę ir tradicinius patiekalus.
– Ar jūs kalbate apie lazaniją?
– Ne, greičiau jau apie cepelinus. Tai patiekalas iš bulvių.
– Tokio nežinau.
