Pinigus socialiai remtinų vaikų maisto produktams skiria ne savivaldybės, o valstybė.
Bet savivaldybės privalo pridėti ir savąją dalį – numatyti lėšų valgykloms ir jų darbuotojams išlaikyti.
2012 metų rudenį karštligiškai taupyti puolę skolose skęstančių Šiaulių vadovai sumažino mokyklų finansavimą taip, kad devynios įstaigos buvo priverstos atleisti savo darbuotojus ir įsileisti privatininkus.
Maitinimo funkciją perėmusiems verslininkams pinigų patalpų nuomai, joms ir darbuotojams išlaikyti nebuvo skirta – jie viską turėjo padengti iš vidinių išteklių.
Privatiems tiekėjams liko viena išeitis – rinktis pigesnius produktus ir maisto kokybės sąskaita mažinti sąnaudas. Anot miesto tarybos nario Artūro Visocko, dėl to buvo nuskriausti ne tik socialiai remtini vaikai, bet ir kartu besimokantys moksleiviai, nes maistas vienodai suprastėjo visiems.
Tai netruko pajusti anksčiau mokykloje pietus pirkdavę moksleiviai.
Nemaža jų dalis nustojo valgyti valgykloje ir skubėdavo pietauti į netoliese esančias kavines.
Sugėdyta Šiaulių valdžia pabandė suvaidinti, kad rūpinasi visais moksleiviais. Pastarajame tarybos posėdyje patvirtintas maisto ruošimo įkainis vienam socialiai remtinam moksleiviui – po 10 centų per dieną.
Tokį įkainį apskaičiavo ir tarybai tvirtinti pateikė valdininkų komisija.
Iš devynių mokyklų daugiausia socialiai remtinų vaikų šiais mokslo metais mokėsi „Rasos“ progimnazijoje – 170. Pagal valdininkų apskaičiavimus, tokiam moksleivių pulkui pietus galima pagaminti už 17 litų.
Darželiuose maistui pagaminti skiriama kur kas didesnė suma – vienam vaikui po 2 litus per dieną. Tiesa, darželinukai valgo 3–4 kartus.
Sprendimo projektą rengę valdininkai ir patys pripažino, kad 10 centų – niekinė suma. Dokumente įrašyta, kad sprendimui įgyvendinti papildomų lėšų iš savivaldybės biudžeto nereikės.
