Lietuvoje verdančios aistros dėl ritualinio gyvulių skerdimo Šunskų miestelyje (Marijampolės savivaldybė) gyvenančiam 53 metų Vytautui kelia juoką ir nuostabą. Vyras jau daugiau nei dvidešimt metų talkina kaimynams ir atokesnių kaimų gyventojams – skerdžia jų gyvulius.
„Ar kankinasi gyvulys, jei pjauni jį neapsvaigintą? Eikit sau, kas čia per kalbos? Tikrai nesikankina, tik reikia žinoti, kaip pjauti“, – moja ranka stotingas vyras, miestelyje visų vadinamas Vytuku.
Kaip teisingai – greitai ir tiksliai – papjauti kiaulę, karvę, veršį ar bulių, šunskietį ankstyvoje jaunystėje išmokė dėdė, gerai išmanęs šį amatą.
„Dabar mūsų apylinkėse mažai kas kiaules belaiko – brangu jas iššerti.
Anais laikais lašiniai per sprindį būdavo, tai ne dabar.
Man yra tekę skersti ir bulių. Iš karto peiliu jo nepaimsi. Pirmiausia – kūju jam į kaktą, o po to iš karto pjauni.
Kiaulę paskersti nesunku. Svarbiausia – durti tiksliai į pažandę, tada visas kraujas išbėga. Į širdį negalima durti jokiam gyvuliui, nes lieka visas kraujas ir gadina mėsą“, – pasakojo skerdikas, rodydamas už sprindį ilgesnį peilį, su kuriuo eina į talką pas kaimynus.
Aštuntą dešimtį bebaigiančią Vytauto motiną suglumino žurnalistų klausimas, ar kankinasi gyvulys, jei jis skerdžiamas neapsvaigintas.
Pensininkė mano, jog gyvūnų mylėtojų kalbos apie skerdžiamo gyvulio kančias yra perdėtos.
„Per visą savo gyvenimą negirdėjau, kad kas svaigintų pjaunamus gyvulius. Skerdikai išmano, kaip reikia durti.
Tiesa, viena mano pažįstama prieš kelerius metus kviesdavosi žentą, šis nušaudavo jos kiaulę. Tačiau dabar vėl skerdžia kaip skerdę“, – kalbėjo pensininkė.
Dešimt metų į Marijampolę pirkti automobilių važinėjantis tadžikas Muchsinas pasakojo, jog Lietuvoje nei jis, nei jo kraštiečiai problemų dėl mėsos nepatiria.
„Mes nevalgome kiaulienos, tik jautieną, veršieną, avieną. Maistui naudojame tik Halal mėsą, atitinkančią islamo religijos reikalavimus.
Kai kokios mėsos randame prekybos centre, o, pavyzdžiui, aviną perkame privačioje fermoje, ten pat jį ir pasipjauname.
Mėsos būna nedaug – apie 30–40 kilogramų, tačiau mums užtenka beveik mėnesiui, kol būname Lietuvoje.
Mūsų ir jūsų gyvulių mėsa skiriasi. Pastebėjau, jog lietuviška mėsa yra vandeninga, kepdama putoja.
Tadžikistane gyvulius skerdžia specialūs žmonės aštriu peiliu ir vienu užsimojimu. Iš pradžių skerdikas meldžiasi ir, tardamas: „Alacho vardu“, staigiai perrėžia gyvuliui gerklę.
Svarbiausia, kad išbėgtų visas kraujas. Jei jis patenka ant mėsos, skerdiena išmetama, nes ji būna sugadinta“, – apie savo šalies papročius pasakojo Muchsinas.
