Stagnacija ekonomikoje pasireiškia, kai ima kristi BVP lygis, o jeigu tas kritimas yra didesnis kaip 10 procentų, vadinasi, prasidėjo ekonomikos nuosmukis, Turkijos dienraštyje „Dünya“ („Pasaulis“) teigia apžvalgininkas Ömeras Farukas Çolakas.
Bijo garsiai apie tai kalbėti Pastaruoju metu moksliniuose ir masinei auditorijai skirtuose leidiniuose padaugėjo straipsnių, kuriuose keliama mintis, jog Europos Sąjungoje (ES) tuojau prasidės stagnacija. Gamybos nuosmukio skonį Europos šalys pajuto per 1929 metų krizę.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje jos išgyveno stagfliaciją, kitaip tariant, infliaciją stagnacijos sąlygomis. Dabar jos vėl baiminasi stagnacijos, bet oficialūs ES asmenys bijo net garsiai ištarti šį žodį, suprasdami, kokios kainos ši gali pareikalauti.
Kaip sakoma, baimės didelės akys. Bet šiandien ES, neperdedant galima pasakyti, priartėjo prie stagnacijos slenksčio. ES ekonomikos augimo vidurkis yra 1,2 procento. Kalbant apie šalis – ES lokomotyvus, tai Vokietijos ekonomika antrąjį šių metų ketvirtį paaugo 1,3 proc., Prancūzijos – 0,1 proc., Italijos – susitraukė 0,2 procento.
Niūrus ekonominio augimo vaizdas, suprantama, atsispindi ir nedarbo lygyje – ES faktiškai įklimpo 10 proc. nedarbo vėžėse. Kadangi nėra augimo, kainos irgi nedidėja (vidutinė infliacija ES yra apie 0,1 proc.), tai yra, stagnacija jau žiūri į akis.
Tačiau norint užtikrinti ekonomikos augimą nepakanka tiesiog padidinti bendrąją pasiūlą, reikalinga ir paklausa jai. Paklausa bus arba vidaus ir tuomet vartojimas bei investiciniai kaštai išaugs ES šalių teritorijoje, arba išorės, ir šiuo atveju padidės eksportas. Bet kol kas pačioje ES vidaus paklausa nejuda iš vietos, netgi esant žemoms palūkanų normoms, ir to priežastis – šiandieną vykdoma stabilizacijos programa. Dėl išorės paklausos dar rusena šiokia tokia viltis.
Euras nuvertėjo arba, kalbant paprasčiau, ES prekės atpigo. Ir vis dėlto, net ir pasaulio ekonomikoje nesimato esminių augimo tempų, tačiau vien tik JAV ekonomikos augimo nepakanka, norint išgelbėti ES eksportą.
Atsakomybė už krizę teks Vokietijai
Jeigu ES prasidės stagnacija, tai visa atsakomybės už recesiją našta guls ant Europos centrinio banko (ECB) ir Vokietijos pečių, juk tiek vienas, tiek kita labiau už kitus primygtinai reikalavo, kad būtų pradėta vykdyti stabilizacijos programa.
Remiantis koncepcija, pagal kurią atsakomybė už skolos naštą užkraunama ES šalių skolininkių gyventojams, ECB ir Vokietija primetė programą, pagal kurią, viena vertus, auga mokesčiai, antra vertus – mažėja darbo užmokestis ir atleidinėjami valstybinio sektoriaus darbuotojai. Rezultatas tas, kad sumažėjo namų ūkių pajamos, o tai, aišku, sumažino bendrą vartojimą.
Nesunku prisiminti, kaip ypač pirmaisiais krizės metais spauda pensininkus vadino vos ne jos kaltininkais. Tuo tarpu bankai ir jų valdytojai, dėl kurių kaltės iš tikrųjų buvo pučiami „burbulai“ ir, galų gale, žlugo finansų rinkos, liko švarūs kaip baltas popieriaus lapas.
Kitaip tariant, tikrasis ECB ir Vokietijos tikslas buvo bankų gelbėjimas.
Krizė palies ir Turkiją
Šiandieną mes negalime slapta džiūgauti dėl šiuo metu susiklosčiusios situacijos. Juk vėl bus smogta darbininkų klasei ir smulkiajam verslui. Be to, nauja krizė Europos Sąjungoje palies ir Turkiją, kurios beveik 40 proc. eksporto tenka ES šalims.
Tikėkimės, kad ECB ir Vokietija imsis tam tikrų priemonių ir padarys nuolaidų stabilizacijos programoje. Priešingu atveju 2015 metais ES ištiks nauja krizė, reziumuoja straipsnio autorius.
