Euras atėjo. Vienų sutinkamas fejerverkais ir naujametiniais klyksmais miestų aikštėse, kitų – saldžiais sapnais nuošaliose kaimo trobose. Galbūt kažkas jau užsnūdo po pagalve pasikišęs vieną kitą litų banknotą? Juk esame sentimentalūs. Ir tų sentimentų, įrėmintų atsiminimais: „Siaube, kaip anuomet viskas buvo brangu“, - paveikslėliai atiteks provaikaičiams.
Gal pravartu jiems palikti ir sąrašą, kiek ir kokios prekės kainavo, besileidžiant lito uždangai? Litras pieno? Sviesto kaladėlė? Kiaulienos kumpis? Degtukų dėžutė? Pūkinė striukė? Litras degalų? Piešimo pamokėlė? Geras plentinis dviratis ar 10 metų senumo automobilis?
Gerą pusmetį euras kaitino lietuvių emocijas ir vertė akylai stebėti, perrašė verslininkai prekių kainas ar ne. Bet tai jie galėjo daryti ir be euro dvelksmo, - prekių kainos stiebiasi, jei tik jas perkame.
Ir vis dėlto smalsu, kaip ketvirtadienį kasininkės žongliruos kasos aparatų stalčiukais, į vienus klodamos litus, iš kitų traukdamos eurus. Kaip suksis mūsų smegenys, reaguodamos į žvilgsnio nuskenuotą kainą? Viskas – jau čia pat. Ir viskas dar – prieš akis. Sveikas, eure. Sudie, lite.