Na, gerai, iš tiesų tai buvo ir tų, ir anų. Pardavėjų – maždaug penkis kartus mažiau nei įprastai. Pirkėjų – kokius dešimčia sykių.
„Ko čia taip tuščia?“, - klustelėjau veršiena prekiaujančios pagyvenusios moteriškės. „O iš kur čia bus žmonių? Nauji jau praėjo, o dar tas euras...“, - atsakė. Teisingai, euras! Kaip sykis mano piniginėje – vien naujos valiutos banknotas ir monetos.
Tos pačios moteriškės paprašiau veršienos kumpio. Išsyk matau, kad kaina konvertuota įdomiai – eurais pigiau. Kilogramas – 35 litai, arba 10 eurų. Maniškis gabaliukas sveria vos daugiau nei kilogramą, tad kaina – 11,14 euro. Ištiesiu 12 eurų. Va čia ir prasideda.
„Tai kiek man čia dabar atiduoti?“, - susirūpino pardavėja. Apskaičiuoti nesunku, bet jinai stengiasi kelis kartus viską konvertuoti pasenusiu skaičiuotuvu, dejuoja, kol nuo kito prekystalio prišoka irgi panašią veršieną pardavinėjantis jos kolega, o gal net ir sūnus – pagal amžių kai sykis.
„Kas čia neaišku – 86 centai. Euriniai“, - protino jis senyvą moteriškę. „Neturiu aš jų“, - atsakė ši. Atsakiau, kad man gerai bus grąža ir litais, kokius tris atmeskite iš akies iš užteks. „Oi, kad ir smulkių litais nėra pas mane“, - dejuoja moteriškė. Jos kolega (ar sūnus) neiškentęs iš savo dėželės ištraukė tris litus, padavė man ir numojo ranka.
Nagi, o kaip su eurais pas kitus? Bulvių pardavėjas tvarkingai pasvėrė prašytus tris kilogramus ir paklausė, kokia valiuta mokėsiu. Išgirdęs, kad eurais, išsyk suskaičiavo – 90 euro centų. Tik paklausė, ar turėsiu smulkiais. Ir labai apsidžiaugė pamatęs, kad ištiesiau tikslią sumą.
Patraukiau prie dešrų skyriaus. Prie vieno prekystalio pardavėjos ir pirkėjos pokalbis girdėti iš tolo. „Bus tiek ir tiek litų“. „O eurais?“. „Negi mokėsite eurais?“. „Norėčiau“. Pardavėja skaičiuoja. „Bus tiek ir tiek. Bet gal vis dėlto rastumėte litų“. „Kad nebeturiu“, - lyg pasiteisindama aiškino klientė.
Su mano mėgstamos mėsos pardavėju Mečislovu M. dėl eurų – jokių rūpesčių. Iškart suskaičiavo, kiek kainuos kumpio gabaliukas. Padaviau 5 eurus, jis euro centas į euro centą atskaitė grąžos.
„Viskas gerai, tik va smulkieji baigiasi. Būčiau nusipirkęs daugiau, bet bankas nebeturėjo“, - pasakojo Mečislovas. Pasirodo, kaip ir daugelis kitų smulkiųjų prekybininkų, grąžai skirtais pinigais jis pasirūpino nusipirkęs euro rinkinių, kurių kiekvienas kainavo 40 litų. „Kiek pirkote?“. „Už 200 litų“, - atsakė. Ir jau nebėra smulkmės, nors dar tik sausio 3-iosios rytas.
Užtat jaunatviška daržovių pardavėja pasirodė bene geriausiai pasirengusi naujai valiutai. Vos pasakiau, kad mokėsiu eurais, iškart jos svarstyklėse įsižiebė naujoji valiuta. Viską pasvėrusi, paskaičiavusi ir pasakiusi sumą tik užsiminė, kad iš 100 eurų grąžos gali neturėti. Tik kam ta šimtinė, jei užteko penkinės.
Tad smulkiųjų prekybininkų nuogąstavimai, kad euras atneš vien galvos skausmo, pasirodo, buvo perdėti. Kas norėjo, tas tinkamai pasirengė. Kur kas blogiau, kai klientų nėra.
Tiesa, užkliuvo dar viena smulkmena: priešingai nei anksčiau, šalia turgavietės nesutikau nė vienos tamsaus gymio moteriškės, kurios paprastai šnabžda burtažodį - „Sigarety, sigarety“. Tik neaišku, kas jas išvaikė: ar turgaviečių bosai, kuriems Seimas pagrasino baudomis už teritorijoje aptiktas kontrabandines prekes, ar euras. Gal nespėjo perskaičiuoti kainų, baltarusių rublius versdamos litais, o šiuos – eurais?
