Pasak Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus Jono Satkūno, gausėja atvejų, kai dėl netinkamų gręžybos darbų besiveržiantis požeminis spūdinis vanduo pradeda trykšti fontanais.
Tokie proveržiai gali pridaryti nemažai žalos: susidaro įslūgos, užliejami naudingieji žemės plotai, dėl išplaunamo grunto smenga statiniai, nukrenta vandens lygis šuliniuose, sutrikdoma gamtinių sistemų pusiausvyra.
Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) parengė naują hidrogeologinių grėsmių žemėlapį. Jame parodytos vietos, kuriose gali prasiveržti požeminis vanduo.
Žemėlapyje išskirtos šalies teritorijos, kuriose tikėtini tokie proveržiai iš gręžinių. Didžiausios rizikos zonos sudaro 8,3 proc. apgyvendintų ir dirbamų šalies žemės plotų, iki 20 proc. – gamtinių plotų. Jos būdingiausios vietovėms su staigiais reljefo pažemėjimais – upių slėniais ir kloniais, ežerų dubakloniais. Tačiau tokių rizikos zonų yra ir kai kuriose lygumose, ypač jų gausu Suvalkijoje.
Hidrogeologiniu požiūriu rizikingiausi yra Pamario lygumų, Nemuno vidurupio, Neries, Vokės, Šventosios (Aukštaitijoje), Ventos, Verknės ir Strėvos upių slėniai.
Nemažai proveržio atvejų užfiksuota ir Šiaurės bei Vidurio Lietuvoje – Nevėžio, Mūšos ir Lėvens pabaseiniuose.
Žemėlapyje išskirtos ir minimalios rizikos zonos. Jos apima beveik penktadalį Lietuvos sausumos ploto. Tai Dainavos, Medininkų, Žemaičių ir kt. aukštumos, taip pat tos vietovės, kur požeminio spūdinio vandens srautas „išsikrauna“ artėdamas giliųjų upių slėnių link.
Tuo ypač pasižymi Nemuno ruožas tarp Dubysos ir Nevėžio santakų, kur daugelio požeminio vandens sluoksnių spūdis gerokai sumažėja, todėl mažesnė ir proveržio rizika.
