Briuseliui uostas – nė motais
Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento vadovo Gražvydo Jakubausko teigimu, Briuselio valdininkai gana skeptiškai vertina Lietuvos prašymą Šventosios jūrų uosto atstatymo projektą įtraukti į 2014–2020 metų ES finansinės paramos laikotarpį, kadangi šis objektas, jų požiūriu, nėra bendrosios Europos Sąjungos transporto sistemos dalis.
„Europos Komisija finansuotinais vadina transeuropinio tinklo jūrų transporto infrastruktūros projektus – tokius, kokie dabar įgyvendinami Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Beje, jam bus skirta nemažai lėšų. Galimybės gauti ES finansinę paramą regioninės reikšmės Šventosios uostui, kuris yra rekreacinio pobūdžio, faktiškai yra nulinės“, – liūdną naujieną Palangos savivaldybei pranešė G. Jakubauskas.
Neatmetama tikimybė ES finansinę parama gauti vėliau, o kol kas Susisiekimo ministerija Šventosios uosto gaivintojams pataria verstis savo jėgomis ir lėšomis, ieškoti suinteresuotų investuotojų, nors ir taip aišku, kad privačios struktūros naujų molų ir prieplaukų neįrengs – tokiais statiniais turėtų rūpintis valstybė.
Manoma, kad visai Šventosios uosto infrastruktūrai (molams, krantinėms, gilinimo darbams) prireiktų apie 43 milijonų eurų (apie 150–170 mln. litų). Prieš ketverius metus pradėjus gaivinti apleistą uostą, per tą laiką į jį jau investuota apie pustrečio milijono litų valstybės lėšų.
Palangiškiai molų nenuties
Europos Komisijai svarstant ankstesniojo 2007–2014 metų finansinio laikotarpio projektus, Lietuva irgi prašė paramos Šventosios uostui atkurti. Ji buvo skirta, tačiau liberalo Eligijaus Masiulio tada vadovaujama Susisiekimo ministerija nusprendė uosto statybai numatytas europines lėšas perskirstyti ir panaudoti keliams, kadangi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (KVJU) direkcija dar nebuvo parengusi uosto atstatymo techninio projekto.
Bendrovės „Sweco Lietuva“ projektuotojai tvirtina, jog šiuo metu toks projektas jau baigtas – gavus statybos leidimą, galima kibti į darbą. Juolab kad Palangos savivaldybė su Šventosios uosto atstatymu sieja ambicingus planus – šalia jo įsikūrusį miestelį norima paversti antruoju Lietuvos kurortu.
Kol kas palangiškių rankos supančiotos – Šventojoje laivai galės švartuotis tuomet, kai uostą nuo bangų mūšos saugos nauji molai, bus rekonstruotos krantinės. Tik tada senoji gyvenvietė taps žmonių traukos centru – pajūryje įsikurs jachtklubai, kavinės, parduotuvės, nusidrieks pėsčiųjų takai, atsiras kitokių poilsio ir turizmo infrastruktūros objektų, gal net atgis žvejybos verslas.
„Seniai apie tai galvojame, naujoms statyboms jau numatytos teritorijos, tačiau atstatyti uostą, jį administruoti ir išlaikyti mūsų savivaldybė nepajėgi“, – kalbėjo Palangos meras Šarūnas Vaitkus.
Techninis projektas parengtas
Dabartinis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus patvirtino, jog „Sweco Lietuva“ iš tikrųjų jau įvykdė užsakymą – parengė Šventosios uosto atstatymo techninį projektą: „Gavę statybos leidimą, galėtume pradėti darbus. Jau rengiamas Vyriausybė nutarimas šiuo klausimu.“
Kaip toliau bus gaivinamas Šventosios uostas, jeigu nebus sulaukta ES investicijų? A.Vaitkus nedaugžodžiavo: „Kol kas negavome oficialios informacijos, kad finansinė parama šiam projektui tikrai nebus skiriama. Paskutinis taškas dar nepadėtas, norėtume susilaikyti nuo bet kokio interpretavimo.“
Šventosios uostas, pasak A.Vaitkaus, turi atitikti tam tikrus ES lėšomis finansuojamų jūrų transporto objektų reikalavimus, todėl KVJU direkcija ragina sukrusti ir Palangos savivaldybę: iš anksto išsiaiškinti galimus turizmo ir paslaugų rinkos, su ja susietų verslo įmonių poreikius, sukurti geresnes sąlygas vietiniams žvejams, kad uostas jau dabar alsuotų, įkvėptų gyvybės merdėjančiam kurortiniam miesteliui.
Šventosios uosto atstatymo techniniame projekte numatyti šeši etapai: reikia pastatyti molus, rekonstruoti senąsias krantines, pagilinti akvatoriją, pakloti inžinerinius tinklus, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. „Sweco Lietuva“ specialistai tikina projektą parengę toliaregiškai, kad nepasentų – jeigu investicijos vėluotų, įdirbį įmanoma panaudoti ir ateityje.
„Projekto sėkmė priklausys nuo finansavimo galimybių. Ar Šventosios uostui gaivinti bus skiriama valstybės biudžeto lėšų, nuspręsime ne mes, o Vyriausybė. Praeities klaidų, kai valstybės pinigai, mūsų nuomone, buvo panaudoti netinkamai, neturėtų pasikartoti“, – aiškino A.Vaitkus.
Bangos nuplovė ir investicijas
Tarpukariu pradėtas statyti, bet nebaigtas Šventosios uostas prieš ketverius metus tarytum stebuklingas paukštis feniksas vėl pakilo iš pelenų ir atsivėrė nedideliems laivams. Tačiau buriuotojai, jūrų turistai ir žvejai džiaugėsi neilgai – po pirmosios smarkesnės audros iki trijų metrų pagilintas įplaukos kanalas vėl buvo užneštas smėliu.
Minint KVJU direkcijos veiklos 20-metį, Šventosios uostas buvo atidarytas skambiai – su dainomis ir artilerijos pabūklų salvėmis. Naujas pontonines krantines apgulė žmonės. Čia prisišvartavusių pramoginių katerių ir sportinių burlaivių savininkai nesitikėjo, kad po savaitės jiems teks sukti galvą, kaip per smėlio seklumas vėl išplaukti į jūrą.
KVJU direkcijos tarnyboms išmatavus užnešto įplaukos kanalo ir akvatorijos gylius, konstatuota, jog jūros stichija vėl pasišaipė iš projektuotojų ir hidrotechnikos specialistų. Uždarius uostą, keli didesnės grimzlės laivai atsidūrė spąstuose. Šventosios žvejai gilintojus buvo įspėję, kad audrų sukeltos bangos visus jų darbus akimirksniu pavers niekais.
Pirmasis KVJU direkcijos vadovas Valentinas Greičiūnas po tokio akibrokšto šypsodamasis prisiminė, ką matydavo gūdžiu sovietmečiu: „Tada šventojiškiai po audrų kaip vergai ritindavo Sizifo akmenį – buldozeriais rausdavo smėliu užneštą kanalą, kad į uostą galėtų įplaukti jų plokščiadugnės valtelės. Kitas jūros išpuolis, ir vėl – ta pati bėda.“
Svarstyta, kaip apsiginti nuo nešmenų, nors Ispanijos kompanijos „Alatec“ parengtoje techninių galimybių studijoje viskas išguldyta kaip ant delno – Šventosios įplauką nuo pragaištingų bangų ir smėlio galėtų apsaugoti tik gelžbetonio statiniai – nutiesti į jūrą 400 metrų ilgio molai. Kol kas ties paplūdimiu stirkso tik senųjų polių liekanos.
Pagilintas Šventosios uostas tarnavo vos dešimt dienų. Nustatyta, jog dėl to kalčiausia KVJU direkcijos užsakymu įplauką ir akvatoriją valiusi Latvijos įmonė BGS – pasirodo, grunto buvo iškasta netgi daugiau, nei buvo numatyta techniniame projekte. Bangų plaunamo smėlio krūva ėmė slinkti atgal į uostą – įplauka vėl užsikimšo.
Tikėjosi nugalėti stichiją?
„Įvertinę padėtį spartinsime įplaukos krantų tvirtinimo darbus, užneštas kanalas bus valomas kaip įmanoma greičiau“, – dėstė tuomet KVJU direkcijai vadovavęs Eugenijus Gentvilas, prieš tai inicijavęs spartuolišką, bet, kaip vėliau paaiškėjo, ne itin sėkmingą maždaug 4 milijonų litų vertės Šventosios uosto gaivinimo projektą.
Parengus naują techninę užduotį dėl uosto projektinių gylių atstatymo, Latvijos įmonė įsipareigojo išvalyti apie 100 metrų ilgio kanalo ruožą, kur po audrų susikaupė maždaug 423 kubiniai metrai grunto. Žadėta sutvirtinti ir šalia įplaukos supiltos didžiulės smėlio krūvos šlaitą. Dalį darbų latviai sutiko atlikti nemokamai.
Kam reikalingas toks jūrų uostas, kurį po smarkesnių audrų vėl reikia kuopti, gilinti, platinti, ko vertos į jį sudėtos investicijos? Pagaliau kur žiūrėjo projektuotojai ir konsultantai? Sekliose upės žiotyse įkurtą Šventosios uostą šitaip galima tobulinti ilgai ir nuobodžiai – iki begalybės. Ne uostas, o kažkoks valstybės pinigus siurbiantis monstras...
Uždarius Šventosios uostą, beprasmiški įplaukos kanalo valymo ir gilinimo eksperimentai buvo sustabdyti – nuspręsta nebesigalynėti su jūra. Kaip ir anksčiau į jį gali įsmukti tik plokščiadugniai vietinių žvejybos įmonių laiveliai. Vasarą poilsiautojai seklioje uosto akvatorijoje braido, maudosi, teškenasi mindami vandens dviračius.
Tais laikais opozicijoje buvę socialdemokratai mėgino aiškintis, ar Šventosios uosto gaivintojai neiššvaistė valstybės lėšų. Politikų skundus nagrinėję teisėsaugininkai KVJU direkcijos veikloje jokių nuodėmių neįžvelgė.
