Ir taip sunkiai galą su galu suduriančią Pietų Amerikos valstybę baigia nustekenti smukusios naftos kainos. Nieko nuostabaus, kad Venesuelos ligoninėse stinga vaistų, o parduotuvėse retai užtiksi ne tik sauskelnių, bet ir pieno ar miltų.
Žinoma, kol kas visiškas badas žmonėms negresia. Valdžia specialiose parduotuvėse dirbtinai palaiko mažas maisto produktų kainas. Užtat didžiausia vertybė – informacija, kur, kada ir ko bus galima nusipirkti.
Nuolat dalijasi naujienomis
Būtent tokios žinios, o ne klientų skaičius labiausiai lemia, kaip atrodys taksi vairuotojo Leonardo vakarienės stalas.
Todėl 48-erių venesueliečio išmanusis telefonas nuolat pritvirtintas prie jo mažosios „Ford Fiesta“ durelių.
Jei prie kurio nors savo gimtojo San Kristobalio miesto prekybos centro Leonardo pamato žmonių sambūrį ar iš kliento išgirsta, kur parduodamas vienas iš deficitinių produktų, šią žinią per susirašinėjimo programą nedelsdamas perduoda bičiuliams ir giminaičiams.
Jie tuojau pat leidžiasi nurodytu adresu.
Leonardo perduoda informaciją beveik 100 asmenų, kuriuos jis suskirstė į tris grupes. Pamatęs žmogų su pirkinių maišeliu taksistas automatiškai pažvelgia, kas jo viduje.
Pats taksi vairuotojas irgi turi naudos iš keitimosi informacija: „Jeigu kartais kas nors parašo, kad viename ar kitame prekybos centre parduodama tam tikra prekė, o aš atsitiktinai esu netoliese, tuomet atvykstu greičiau negu kiti.“
Tokios naujienos apie „išmestą“ deficitą sklinda ir „Twitter“ socialiniame tinkle, ir trumposiomis žinutėmis.
Pardavėjai nori atlygio
Tačiau vien technologijų maža. Vakarais Leonardo ir jo kolegos stebi prekybos centrus, kad išsiaiškintų, kokie prie jų privažiuoja sunkvežimiai ir kas kitą dieną bus parduodama.
Pardavėjai Venesueloje dabar – geidžiamiausi draugai. Juk jie pirmiausia sužino, kokios prekės bus parduodamos. Nenuostabu, kad tokia informacija jie vis rečiau dalijasi nemokamai – reikalauja atsilyginti.
Pienas, aliejus, cukrus ir kava – ieškomiausi produktai. Jau maždaug pusmetis, kaip deficitinėmis prekėmis tapo ir sauskelnės bei tualetinis popierius.
Daugelyje parduotuvių šių prekių tam pačiam pirkėjui galima įsigyti tik kartą per savaitę. Būtinai reikia turėti ir pasą.
Mat Venesuelos jungtinės socialistų partijos valdoma valstybė subsiduoja šių produktų kainą, kitaip tikrai grėstų badas.
Ateitis – dar niūresnė
Kas dieną nuvertėjančių bolivarų venesueliečiai dar sukrapšto, tačiau ateityje pinigų jų kišenėse turėtų sumažėti, nes masiškai uždaromos ir gamyklos, ir parduotuvės.
Venesuelos verslininkų tarybos „Fedecamaras“ duomenimis, pastarųjų praėjusiais metais išnyko net 200 tūkstančių, taip pat buvo uždaryta apie keturis tūkstančius fabrikų.
Ir ne tik dėl to, kad valdžia toliau mėgina nacionalizuoti privačią nuosavybę.
Kai šalyje imta reguliuoti kainas, tiesiog tapo neįmanoma gaminti ir gauti pelno. Ką ir kalbėti, jei tenka importuoti detales ar žaliavas – tuomet galutinio produkto niekas nebeįpirks.
Išsilaikyti tokiai sistemai anksčiau pavykdavo dėl palankių naftos kainų. Tačiau pernai jos smarkiai nukrito, todėl Venesuela iškart ėmė buksuoti.
Prognozuojama, kad šįmet padėtis bus dar prastesnė.
Šalies valdžią kritikuojantis vietos ekonomistas Jose Guerra įspėjo, kad gegužę krizė parodys dar aštresnius dantis, nes baigsis iš prekybos nafta sukrautos valiutos atsargos. („Zeit.de“, LR)