„Embargas davė ir naudos. Lietuvos verslas buvo prisirišęs prie vienos valstybės, į kurią vežė visus savo gaminius.
Tai buvo nemenkas iššūkis mūsų verslui, juk dabar jis turi konkuruoti su Prancūzijos ir Italijos sūrių ir visais Europos mėsos gamintojais. Tai išties geras smegenų šturmas Lietuvai“, – apie verslui ir VMVT tekusius išbandymus optimistiškai kalbėjo šios tarnybos vadovas Jonas Milius.
Į Rusiją savo produktus vežusiems Lietuvos verslininkams atsivėrė naujų rinkų ir, anot J.Miliaus, skųstis, kad nėra kam parduoti produkcijos, nebegalima.
– Pastarieji metai jūsų vadovaujamai tarnybai buvo nelengvi? – paklausėme VMVT vadovo.
– Mūsų tarnybai nuolat priskiriama papildomų veiklų – pastaraisiais metais veiklos sričių mums padaugėjo nuo 16 iki 40-ies. Nemažai funkcijų perėmėme iš sveikatos kontrolės įstaigų.
Tačiau yra kas džiugina. Sulaukėme svarbaus įvertinimo iš nepriklausomos tarptautinės institucijos – Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos. Buvome įvertinti kaip viena stipriausių ir pažangiausių inspektuojančių agentūrų Lietuvoje. Stengiamės tobulėti.
Tokių sunkių metų išties seniai buvo: afrikinis kiaulių maras, Rusijos embargas.
Žinoma, tai buvo sudėtinga visiems – ir verslui, ir mums, mat dabar turime derintis prie kitų šalių reikalavimų, tad turime prisitaikyti prie kitų valstybių taisyklių. Tarkime, Brazilijos, JAV, Kinijos.
Šiuo metu Lietuva eksportuoja į gerokai daugiau valstybių. Jų reikalavimus žinojome ir anksčiau, tačiau žinoti ir prisiderinti nėra tas pats.
O toks iššūkis yra gerai, juolab ir rezultatai neblogi. Tarkime, pieno produktus eksportuojame į daugiau nei šimtą valstybių, kad ir į Honkongą, Japoniją, Balkanų šalis, mėsą – į beveik dvi dešimtis šalių.
Dabar laukiame atsakymų dėl mėsos eksporto į JAV.
– Derėjotės ir su Brazilija dėl žuvų eksporto.
– Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojai sulaukė džiugios žinios – jų siūlomai produkcijai atveriama Brazilijos rinka.
Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą apie tai 2015 m. balandžio 3 d. informavo Brazilijos žemės ūkio, gyvūnų ir maisto ministerijos Sanitarijos ir fitosanitarijos derybų departamento vadovas.
Derybos dėl veterinarijos reikalavimų ir dokumentų suderinimo su atsakinga Brazilijos institucija užtruko beveik dvejus metus.
2013 m. rugsėjo ir spalio mėn. šios šalies specialistai vertino Lietuvoje įdiegtos valstybinės maisto ir veterinarinės kontrolės sistemos efektyvumą, jos teikiamas lietuviškų žuvininkystės produktų saugos ir kokybės garantijas.
Veterinarijos reikalavimų suderinimas eksportuojant žuvininkystės produktus – tik pirmas svarbus žingsnis plėtojant prekybos ryšius su Brazilija. Šiuo metu intensyviai deramasi ir dėl pieno produktų eksporto reikalavimų suderinimo.
Tad sakyti, kad nėra kur parduoti, negalima.
Tariamasi ir su Izraeliu, Jordanija, Maroku, Angola, Iraku, Kuveitu, Tunisu, Bahreinu, Kamerūnu, Jungtiniais Arabų Emyratais, Pietų Korėja, Saudo Arabija, Brazilija, Malaizija.
Todėl ir galima sakyti, kad embargas davė ir naudos. Žinoma, pirmi mėnesiai buvo beprotiškai sunkūs, žemdirbiai iki šiol jaučia, kad jiems suirutė nesibaigė. Tačiau esu įsitikinęs, kad ir jie prisitaikys – juk žemės ūkis yra toks pat verslas.
– O su Rusija vis dar kalbamasi dėl eksporto?
– Tai daugiau techninio lygio pokalbiai. Be to, ši šalis priklauso Muitų sąjungai, o mes į Baltarusiją, Kazachstaną ar į Armėniją taip pat eksportuojame. Esame atvira ir bendraujanti šalis.
– Vienas didžiausių pastarųjų metų jūsų rūpesčių – afrikinis kiaulių maras. Vis netyla pranešimai apie grėsmingos ligos atvejus. Vadinasi, problema nesusitraukė?
– Sunku prognozuoti šios ligos grėsmę. Afrikinis kiaulių maras (AKM) yra išplitęs Europos regione ir apima Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir keturias ES šalis – Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją. Kiekvieną savaitę nustatoma po kelis židinius pasienyje su Baltarusija. Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija, Europos Komisija ir šalys, kurios šiuo metu kovoja su AKM, yra sukūrusios nepriklausomų ekspertų grupę, ji renkasi kas mėnesį ar du, pasitarimuose dalyvauja visų šių valstybių atstovai.
Taip jau yra: jei dirbsime vieni, liga plis kitose šalyse ir iš jų ateis pas mus.
Lietuvos padėtis sudėtingiausia, nes mus sieja 800 kilometrų siena su Baltarusija, iš kurios pateko užkratas, o pasienyje mūsų šalyje įkurta net dešimt didelių kiaulininkystės kompleksų.
Akivaizdu, kad turėsime gyventi su maru – taip rodo kitų šalių patirtis. Mums tenka taikyti nepopuliarias priemones – intensyviai kontroliuoti kiaulininkystės kompleksus. Tačiau jų visų vadovai žino, jog privalu laikytis itin griežtų biosaugos reikalavimų. Juk jei ne žmogiškasis veiksnys, liga į juos nepatektų.
Daug dėmesio turi būti skiriama ir smulkiesiems ūkiams. Labai svarbu pasiekti, kad juose, kaip ir stambiuosiuose kompleksuose, būtų taikomos tinkamos biologinės saugos priemonės.
Tik tinkama apsauga visuose, nepriklausomai nuo dydžio, ūkiuose gali užtikrinti efektyvią ligos kontrolę.
Danijos kiaulininkystės kompleksai itin laikosi saugos reikalavimų, nes gavo gerą pamoką, kai kompleksą „Idavang“ pasiekė afrikinio kiaulių maro užkratas. Iki šiol neaišku, kaip į jį pateko liga. Tačiau, mano nuomone, tai lėmė žmogiškasis veiksnys, galbūt tai buvo padaryta tyčia. Apsauga ten buvo itin griežta, trigubos tvoros, persirengimo kambariai, dušai.
Kita vertus, negaliu pagirti lietuviško kapitalo įmonių, jos ne visuomet supranta, jog reikia riboti gyvūnų judėjimą, kad privalu laikytis biosaugos reikalavimų. Mums teko ne kartą juos bausti. Didžiausia problema – mūsų verslo mentalitetas. Kiek valstybė gali saugoti? Turime chroniškų pažeidėjų, kurių sąmoningumas itin žemo lygio. Nubausti jie mus skundžia teismams, nors mes juos ir laimime.
Esame priėmę griežtą sprendimą; jei paaiškės, kad į kompleksą pateko afrikinis kiaulių maras dėl paties verslo kaltės, jokių išmokų nuostoliams padengti įmonė negaus ir dar teks sumokėti už susirgusių kiaulių sunaikinimą.
Tokios pat griežtos priemonės bus taikomos ir smulkiesiems kiaulių ūkiams, nesilaikantiems biologinės apsaugos priemonių ar neinformavusiems apie menkiausią ligos įtarimą.
Saugotis būtina, nes ištikus ligai išnaikinti židinį yra labai brangu. Suskaičiavome, kad Utenos rajone, kur maru užsikrėtė vos dvi kiaulės, visi darbai atsiėjo apie 40 tūkst. litų. Kainuoja ir policijos apsauga, aptvarai, dezinfekcinės medžiagos, kiaulių naikinimas, stebėsena, tyrimai.
Dar didesnių nuostolių patyrė tie kompleksai, kurie įkurti pavojingoje teritorijoje, – jie negali išvežti ir parduoti savo produkcijos. Tad jausti atsakomybę turi kiekvienas.
Pavojingas ir kitas būdas ligai plisti – ne kartą buvo nustatyta atvejų, kai į Lietuvą fiziniai asmenys iš Baltarusijos įvežė kiaulienos gaminių su užkratu. Jei toks sumuštinis patektų į kiaulių ėdalą ar būtų prieinamas šernams, užsikrėtimo tikimybė šimtaprocentė. Todėl glaudžiai bendradarbiaujame su Muitinės ir Valstybinės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais. Lietuvoje asmeninis bagažas peršviečiamas skeneriais, o latviai yra apmokę tarnybinius šunis keliautojų bagaže aptikti kiaulieną.
– Keičiasi sezonas, kaip su orais keisis šios ligos pavojus?
– Atšilus orams, padidėja gyvūnų judėjimas, pasikeičia jų tarpusavio elgesys. Jauni šernai ima formuoti naujas bandas, ieško naujų maitinimosi ir gyvenamųjų teritorijų. Tokiu būdu virusas gali būti labai sparčiai išplatintas naujuose plotuose. Taip pavojus išauga ir kiaulėms.
Pasienyje turime nustatę buferinę zoną, kurioje iki šiol negalima auginti kiaulių. Sulaukiame daug gyventojų klausimų, ar jau galėtų vėl imtis kiaulininkystės.
Tačiau kol kas to negalime leisti, liga vis dar grėsminga, todėl skatiname imtis kitokių ūkio šakų, pavyzdžiui, auginti paukščius, triušius ar avis.
Ką tik tarptautinė ekspertų komisija važinėjo po Lietuvą ir stebėjo, kaip kovojame su afrikiniu kiaulių maru. Norėjome, kad jie matytų, kokių priemonių mes ėmėmės kovodami su šia grėsme. Europos Komisija įvertino, kad einame tinkamu keliu. Sulaukėme labai aukšto įvertinimo, kai kurios Lietuvoje įgyvendintos priemonės bus pateiktos kaip rekomendacijos ir kitoms šalims. Vėliau bus tikrinamos Baltarusija, Rusija, Ukraina, Latvija, Estija, Lenkija.
– Ar Baltarusija labiau nori bendradarbiauti?
– Nuvyksime ten ir pamatysime. Kaip rodo Rusijos sudaryti žemėlapiai, maro židinių Baltarusijoje yra visame pasienyje su Lietuva. O pati Baltarusija oficialiai vis dar skelbia turinti tik du židinius.
Žinojome, kad maras ateis iki mūsų, jis judėjo jau dešimt metų. Todėl dar Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai stengėmės įdiegti visas saugos priemones.
Lietuvos žemės ūkio ministerija stengėsi suburti visą ES ir trečiąsias šalis, kad būtų bendrai taikomos visos reikalingos saugos priemonės, buvo tariamasi dėl šios kovos finansavimo. Finansavimas iki šiol buvo menkas, o dabar padengiama 75 proc. visų išlaidų, reikalingų veterinarinėms saugos priemonėms.
Galime tuo didžiuotis, nes tai buvo mūsų Žemės ūkio ministerijos iniciatyva.
– Kita aktualija Europoje – paukščių gripas.
– Ligos plinta pagal biologinį laikrodį, jos vis pasikartoja kas tam tikrą laiką. Paukščių gripas mutuoja, tad kelia grėsmę ne tik paukščiams, bet ir žmonėms. Žinomas atvejis, kai mirė žmogus Kanadoje, Azijos šalyse buvo daug mirčių. Sudėtinga situacija JAV, kur paukščių gripo atvejų registruota net 6 valstijose.
Ši liga yra visai greta – židinių nustatyta Vokietijoje, Rumunijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Anglijoje. Ir ten sunaikinta daug paukščių. Ši liga nerimą kelia ypač dabar – pavasarį, kai grįžta paukščiai.
Visai neseniai ištirta, kad Švedijos sostinės centre gyvenančios gulbės yra šio viruso turėtojos. Nuo šios šalies iki mūsų driekiasi paukščių migravimo kelias.
Paukštynams taip pat taikomos papildomos biosaugos priemonės. Vykdydami kontrolę įvertiname kiekvieno ūkio rizikos lygį. Svarbiausia, kad auginami paukščiai neturėtų kontakto su laukiniais.
Užtverti kelią šiai ligai nelengva. Olandijoje ir Vokietijoje iki šiol svarstoma, kaip į uždarus kompleksus pateko paukščių gripas.
Aktuali problema – snukio ir nagų liga. Ji apėmusi Turkiją, Rusiją. Europa turi bėdų ir dėl mėlynojo liežuvio ligos.
– Kaip vieną prioritetų išskiriate vaikų maitinimą, jų mitybos gerinimą.
Kokių didžiausių spragų žioji šioje srityje?
– Vaikų maitinimas yra pilkoji dėmė. Kontrolė, mitybos gerinimas priklauso ne tik nuo mūsų tarnybos, daug ką lemia savivaldybės, pačių mokyklų vadovai.
Esame nuveikę didelį darbą. Prieš penkerius metus pradėjome mokinių ir pedagogų mokymus. Nutarėme, kad pačius vaikus reikia mokyti sveikos mitybos. Tarkime, Suomijoje vaikų darželyje mažyliai žino, kaip maisto produktas patenka ant stalo, išmano visą produkto kelią nuo lauko, supranta, kas yra ekologiški produktai.
Su Seimo Sveikatos reikalų komitetu esame uždraudę į vaikų maistą dėti daug maisto priedų.
Lietuva ES buvo pirmoji, patvirtinusi draudimus dėl energinių gėrimų pardavimo jaunimui iki 18 metų.
Daug darbų nuveikta, tačiau rezultatas priklauso ir nuo geranoriškumo savivaldybėse. Šiandien maitinimo konkursus Lietuvoje laimi dvi pagrindinės įmonės. Savivaldybės arba nemoka, arba nenori rengti konkursų medžiagos kitaip.
Visoms savivaldybėms išsiuntėme rekomendacijas, kokius reikalavimus jos turėtų taikyti konkursams. Įsakyti mes negalime, galime tik patarti. Tačiau to nepaisoma. Dažniausiai nurodomas svarbiausias reikalavimas – maža kaina.
Tik Druskininkų, Telšių ir Alytaus rajono savivaldybės yra skyrusios pinigų, kad laboratorijos galėtų kontroliuoti, ar konkursą laimėję maitintojai laikosi to, ką pažadėjo.
Tad apie ką kalbėti, jeigu dažniausiai tyli tie, kuriems turi rūpėti, ką valgo vaikai, tarkime, mokyklų vadovai. Visuomet skatiname, kad į šių problemų sprendimą įsitrauktų tėvai. Tačiau Tėvų forumas veikia tik Vilniuje.
– O suaugusieji Lietuvoje ar paiso sveikos mitybos pagrindų?
– Ne. Ir tai rodo ne tik visuotinės sveikatos problemos, tiesiogiai susijusios su sveika gyvensena ir mityba. Dažnai žmonės vis dar pasikliauja placebo efektu, tiki, kad neįdėjus jokių pastangų, vien išgėrus vieną ar kitą piliulę, galima atsikratyti visų kamuojamų problemų. Šią tendenciją patvirtina ir tas didžiulis kiekis maisto papildų, kurie įvežami į Lietuvą. Vien iš trečiųjų šalių pernai buvo įvežta 200 tonų maisto papildų. O kur dar pasiūla iš pačios ES ar internete?
Šiuo metu Lietuvoje laukia registravimo beveik 10 tūkst. maisto papildų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje galima rasti apie kelių šimtų pavadinimų papildų, o pas mus, nors gyventojų skaičius gerokai mažesnis, maisto papildų pasiūla ir vartojimas didžiulis. Galima sakyti, kad juos saujomis geriame. Kodėl peikiame pieno produktus, pavyzdžiui, varškę, nors ji gali atstoti kasdienę kalcio tabletę?
Jei laikysimės sveikos mitybos reikalavimų, papildų nereikės. Be to, dažnai nustatome rimtų pažeidimų – papilduose aptinkame teršalų, tiriant juose nerandame tų medžiagų, kurias esant tvirtina gamintojai.
Itin daug trūkumų aptinkama sportininkams skirtuose papilduose, pasitaikė keletas atvejų, kai juose buvo nustatyta medžiagų, kurių poveikis panašus į narkotinių medžiagų. Būna, kad gerųjų bakterijų preparatuose visai neaptinkame probiotinių kultūrų, o sąnarių funkciją turinčiuose pagerinti preparatuose – veikliosios medžiagas net 10 kartų mažiau nei turėtų būti.
Tad kartais norisi paklausti, kokia tokių preparatų nauda?
Mano manymu, šioje srityje dar labai trūksta skaidrumo. Vartotojas neturėtų būti klaidinamas, kad maisto papildas gali atstoti vaistą. Nebent gamintojas tokius teiginius gali pagrįsti klinikiniais tyrimais.
Kita vertus, reikėtų pasvarstyti, ar tikrai maisto papildai turėtų būti parduodami vaistinėse.
Juk maisto papildai – tai maisto produktas, tad ir turėtų būti parduodamas kaip maisto produktas.
Reikėtų patyrinėti, ar prekyba vaistinėse nesukuria maisto papildams išskirtinio, vaistinio preparato įspūdžio.
– Vasara – nemenkas iššūkis, nes VMVT perima ir su maistu besiliečiančių medžiagų kontrolę, žadate didinti ne tik gamintojų, bet ir importuotojų bei naudotojų kontrolę.
– Su maistu besiliečiančios medžiagos – didėjanti problema visoje Europoje.
Kiekvienais metais gauname daugiau kaip po 200 pranešimų apie nesaugias su maistu besiliečiančias medžiagas. Galėčiau priminti skandalus, kai kenksmingos medžiagos buvo nustatytos kūdikiams maitinti skirtuose buteliukuose, ne kartą visoms ES valstybėms teko iš rinkos surinkti kenksmingais sveikatai dažais dekoruotus indus ir pan.
Iki šiol Lietuvoje šio sektoriaus kontrolė buvo suskaidyta, tad trūko aiškumo ir apčiuopiamų rezultatų. Tikiuosi, kad padėtį pavyks pakeisti visą šių medžiagų kontrolę perleidus mūsų tarnybai. Esame numatę ir intensyvią laboratorinių tyrimų programą.
Tiesa, dar trūksta kai kurių nacionalinių dokumentų kontroliuojant su maistu besiliečiančias medžiagas, tačiau intensyviai dėl to dirbame.
– Jūsų tarnybai tenka daug bendrauti su verslu. Sulaukiate ir kaltinimų, kad kai kurie inspektoriai būna nesąžiningi. Įžvelgiate bėdų savo vadovaujamoje tarnyboje?
– Esame didžiausia kontroliuojanti įstaiga Lietuvoje, turime daug inspektorių, esame visuomenės dalis. VMVT inspektoriai kasmet atlieka vidutiniškai 70 tūkst. įvairių patikrinimų. Tai daugiausia išteklių reikalinga ir didžiausią administracinę naštą sukurianti veikla. Tad taikome daug piktnaudžiavimo kontrolės priemonių: inspektoriai į tikrinamus objektus eina ne po vieną, rengiame kryžminius patikrinimus. Tačiau to nepakanka.
Negaliu sakyti, kad piktnaudžiavimas yra masinis. Tačiau pakanka, kad iš 1500 darbuotojų penki elgtųsi nesąžiningai. Taip šaukštas deguto sugadina mūsų autoritetą. Žinoma, yra ir verslininkų, kurie provokuoja, yra linkę už nusižengimus susimokėti arba tiesiog įskųsti, kad griežtai jų veiklą vertinę inspektoriai prašė atlygio.
Mes esame griežti ne tiktai kitiems, bet ir patys sau, tad kontroliuojame ir savus darbuotojus.
Vien pernai atlikome per pusšimtį tarnybinių tyrimų, teko atsisveikinti su kai kuriais inspektoriais. Be to, diegiame ir naujų metodų.
Pavyzdžiui, kontrolinius patikrinimus, kai iškart po teritorinių padalinių inspektorių vizito, nieko neperspėję, į tą pačią įmonę atvyksta specialiai suburta geriausių specialistų komanda.
Jos užduotis – įvertinti, ar patikrinimas atliktas objektyviai ir profesionaliai. Žemos kvalifikacijos inspektorių laukia kvalifikavimo kėlimo programos, įtarus korupcinius ryšius – tarnybiniai tyrimai.
Dar vienas naujas būdas, kuris bus pradėtas taikyti dar šiais metais, – įmonių savikontrolės sistemų audito grupių vizitai į įmones.
Jų metu didžiausią patirtį turintys VMVT specialistai tikrins, kaip verslininkai taiko savikontrolės sistemas, pavyzdžiui, ar užtikrina tinkamą produktų gamybos temperatūrą, ar atlieka geriamojo vandens, mikrobiologinius produktų ir aplinkos tyrimus.
Pastebime, kad daugeliui įmonių savikontrolės sistemų diegimas – gana sudėtingas ir sunkiai suprantamas procesas.
Kai kuriems vis dar sunku suvokti paprastą tiesą, kad už vartotojui tiekiamo produkto saugą ir kokybę pirmiausia atsakingas produkto gamintojas.
Šio tikslo siekti jam ir turi padėti savikontrolės sistema. Todėl tai nėra vien formalus popierių pildymas.
Kita vertus, tokio audito metu verslininkai gaus daug profesionalios informacijos, kuri palengvins jiems darbą ir padės išvengti pažeidimų ateityje. Tai bus ir dar viena kontrolės forma, kad ant mūsų stalo patektų tik saugūs ir kokybiški produktai.
Sulaukė aukšto įvertinimo
Lietuvos pasirengimas kovoti su afrikiniu kiaulių maru pripažintas pavyzdiniu. Tokias išvadas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriui J.Miliui balandžio pradžioje pateikė tarptautinė veterinarijos ekspertų grupė. 2015 metų kovo 30–balandžio 3 d. ši grupė vertino afrikinio kiaulių maro prevencijos ir kontrolės reikalavimų įgyvendinimą Lietuvoje.
Visą savaitę Europos Sąjungos valstybių ir Rusijos ekspertai dirbo, nagrinėdami AKM kontrolės ir prevencijos priemones, taikomas užkrėstoje Lietuvos teritorijoje, į rizikos zonas įtrauktuose rajonuose ir tose vietovėse, kuriose ši pavojinga liga dar neišplitusi. Ekspertai apsilankė keliuose šalies kiaulių ūkiuose, nagrinėjo juose taikomas biosaugos priemones, taip pat vertino AKM stebėsenos programos efektyvumą, medžiotojų būrelių veiklą, kitas kompleksines priemones, pritaikytas Lietuvoje.
„Tai jau bene 9 ekspertų misija, kuri vertino, kaip Lietuvoje kovojama su AKM, ir visų šių misijų išvados geros. Galiu pasidžiaugti, kad šios grupės ekspertai misijos uždaromajame posėdyje ne tik pateikė bendrą labai teigiamą įvertinimą, bet ir išskyrė bent kelias pavyzdines kontrolės ir prevencijos priemones, kurias rekomenduos taikyti ir mūsų kaimynams“, – pabrėžė VMVT direktorius dr. J.Milius.
Ekspertai misijos metu Lietuvoje pavyzdine ir itin skaidria įvardijo AKM stebėsenos sistemą, kai atrenkamų mėginių skaičius yra paremtas rizikos vertinimu ir keičiamas atsižvelgus į konkrečią situaciją.
Labai palankiai įvertintos ir Lietuvos kiaulių ūkiuose taikomos darbuotojų motyvavimo priemonės. Šių ūkių darbuotojams, atsisakiusiems savo reikmėms auginti kiaules, po vieną šį naminį gyvūną padovanoja pats ūkis. Teigiamai įvertinti ir griežti veterinariniai sanitariniai reikalavimai pirminio žvėrių apdorojimo aikštelėms įrengti, 30 dienų nemedžiojimo terminas, įvedamas miške, kuriame patvirtinamas AKM židinys.
Kita šios tarptautinės ekspertų grupės misija suplanuota Baltarusijoje.
