Radinys Šiaurės Korėjoje – lietuviška degtinė

„Turbūt korėjiečiams lietuviškos degtinės parūpino tiekėjai iš Rusijos“, – svarstė bėgimo mėgėjas.

Jis seniai domėjosi Šiaurės Korėja, todėl nepraleido progos dalyvauti maratono varžybose, kuriose antrąkart leista varžytis bėgikams iš užsienio šalių.

A.Dapkevičiaus skaičiavimais, užsieniečiams skirtame viešbutyje vienu metu gyveno 800–900 žmonių. Dauguma jų – įvairiose Azijos šalyse laikinai gyvenantys europiečiai. Prie starto linijos stojo ne visi užsieniečiai, kai kas atvyko tiesiog palaikyti bičiulių.

Lietuvis teigė, kad pakliūti į itin uždarą ir keistomis taisyklėmis garsėjančią šalį nebuvo sudėtinga. Jam padėjo Pekine (Kinija) įsikūrusi bendrovė, kurią įsteigė anglas.

„Jeigu turi pinigų, nuvažiuoti į Šiaurės Korėją nėra sudėtinga, vizą gavau labai greitai ir lengvai“, – tikino A.Dapkevičius.

Kita vertus, reikia turėti ir laiko – vien verslininko kelionė namo užtruko daugiau kaip parą. Jis skrido maršrutu Pchenjanas–Pekinas–Kopenhaga–Vilnius.

Tolimoje šalyje tiek jam, tiek kitiems užsieniečiams vaikščioti laisvai neleido, visur lydėjo gidai. Be palydos negalima išeiti apsidairyti net iš viešbučio teritorijos.

Gidams A.Dapkevičius neturėjo jokių priekaištų – jie draugiškai bendravo, juokavo ir stengėsi bet kokia kaina įtikti. Jeigu įvyktų su užsieniečiu susijęs incidentas, visa kaltė tektų gidui. Žinant Šiaurės Korėjos valdžios veiklos metodus bausmė gali būti labai rūsti.

Gidai taip pat pranešdavo, ką galima fotografuoti, nes Šiaurės Korėjoje fotografavimui taip pat taikoma gausybė apribojimų.

„Susidarė įspūdis, kad visi užsieniečiai korėjiečiams yra lyg žvaigždės, palankumą galima justi kiekviename žingsnyje. Kita vertus, sunku pasakyti, ar jie tai daro nuoširdžiai“, – dalijosi įspūdžiais bėgikas.

A.Dapkevičius startuoti maratone ketino vilkėdamas bėgimo mėgėjų klubo „Šviesos kariai“ marškinėliais. Ant jų klubo pavadinimas užrašytas įvairiomis kalbomis.

Apžiūrėję užrašus korėjiečiai liepė pasikeisti marškinėlius. Marijampolietis tikėjosi tokio nurodymo, todėl iš anksto buvo pasiruošęs kitus.

Lietuviui į akis krito prasta vietos bėgikų avalynė – Lietuvoje niekam nekiltų net mintis tokių avėti ilgai bėgant. Tik patys greičiausi korėjiečiai avėjo „Adidas“ bateliais – šiai bendrovei pavyko išsikovoti gana tvirtas pozicijas Šiaurės Korėjoje.

„Pagrindinis mano tikslas buvo laiku finišuoti“, – teigė A.Dapkevičius ir paaiškino, kad maratono sumanytojai nustatė 4 valandų limitą. Per šį laiką nespėję įveikti distancijos sportininkai tiesiog negalėjo pakliūti į stadioną, nes jo vartai buvo užverti.

Lietuvis spėjo, jis daugiau kaip 42 kilometrų atstumą įveikė per 3 valandas 47 minutes.

„Išties nepakartojamas jausmas, kai stadione pasitinka maždaug 70 tūkstančių džiūgaujančių žmonių“, – pasakojo marijampolietis.

Bėgant miesto gatvėmis buvo vienintelė proga pasidairyti be nuolatinės vietinių priežiūros. Kitu metu lietuvis aplinką galėjo stebėti tik pro autobuso langą.

Tolimoje šalyje jam labiausiai įsiminė skurdas. A.Dapkevičius matė upės pakrantėje žmonių, kurie ir dumblo mėgino pasigaminti plytas ir iš jų statė namus, bet to namais nelabai galima pavadinti.

Šiaurės Korėjos sostinėje – kiek kitos vaizdas. A.Dapkevičiui susidarė įspūdis, kad šiame mieste įsikūręs visas šalies elitas, todėl ir vaizdas kitoks negu provincijoje.