„Pirkite iš manęs žemę“, – Panevėžio rajone besidarbuojančios Ėriškių žemės ūkio bendrovės vadovas Gytis Giedraitis pastaruoju metu tokių pasiūlymų sulaukia ne iš vieno žmogaus.
Senyvo amžiaus savininkai, turintys keletą ar keliolika hektarų ir juos nuomojantys bendrovei, pastaruoju metu vis atkakliau bando savo turtą parduoti.
Priartėjo prie ribos
Mat žemė dabar gana brangi. Neseniai iš nuomotojo nupirkusi 14 hektarų vidutinio našumo žemės už kiekvieną jų bendrovė sumokėjo po 3480 eurų.
„Visa bėda, kad artėjame prie tos 500 hektarų ribos, todėl tuoj apskritai nebeturėsime teisės įsigyti žemės. Verčiamės augalininkyste, gyvulių neauginame. Nusipirksime dar porą dešimčių hektarų, ir viskas“, – skėsčiojo rankomis G.Giedraitis.
Jo nuomone, tai palanku greta besidarbuojantiems stambesniems ūkiams. „Jie turi maždaug po 300 hektarų žemės. Kai mūsų bendrovė iškris iš rinkos, žemė atpigs.
Juk žmonės, negalintys jos dirbti, bet norintys parduoti, privalės nuleisti kainą“, – svarstė G.Giedraitis.
Nebegali išlaikyti galvijų
Dauguma iš 300 žemės ūkio bendrovių savos žemės turi maždaug po 200 hektarų, kitą nuomojasi. Tad iki įstatymo nubrėžtos didžiausios ribos – 500 hektarų – dar toli. Jos dar gali pirkti žemės.
„Bet yra daugiau nei 20 stambių bendrovių, kurios jau turi tiek žemės. Dar daugiau jos nuomojasi. Bet, svarbiausia, kad šios bendrovės laiko galybę gyvulių.
Daugiau žemės joms verkiant reikia, bet kaip jos įsigyti?“ – klausė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas Jeronimas Kraujelis.
Negana to, net ir patys ūkininkai nėra vieningi.
Antai Lietuvos ūkininkų sąjunga nenori, kad gyvulių augintojams būtų daroma išimčių ir šie galėtų kiekvienai karvei nupirkti po hektarą žemės.
Pavyzdžiui, Pakruojo rajone esanti Lygumų žemės ūkio bendrovė turi pastačiusi šiuolaikinę fermą, augina per 2500 galvijų, iš jų per tūkstantį – melžiamųjų karvių. Padovinio (Marijampolės r.) bendrovės fermose – per 2000 galvijų.
„Jos į fermas yra investavusios milijonus eurų – ne tik ES paramos, bet ir savų pinigų. Tiek gyvulių su 500 hektarų žemės neįmanoma išlaikyti. Joms reikia dešimt kartų didesnių plotų.
O ką daryti ir tiems ūkiams, kurie turi mažiau galvijų? Jie nežino, investuoti toliau į tvartus ar ne. Todėl reikia išsiaiškinti, kaip toliau bus su tais „saugikliais“, – kalbėjo J.Kraujelis.
Tenka ieškoti spragų
Kita vertus, anot J.Kraujelio, pernai priimtas įstatymas uždarė vartus spekuliantams. Bet jis kirto ne tik žemės perpardavėjams, bet ir ūkininkams. Jie priversti ieškoti įvairių landų.
Ne veltui kaime juokaujama, kad jei yra stulpas, yra ir būdų jam apeiti. Pavyzdžiui, pats bendrovės pirmininkas be jokių kliūčių gali registruoti ūkininko ūkį, pirkti žemę ir ją dirbti.
Tačiau tai padaryti nėra paprasta, nes žemė brangi. Rusijos embargas bei kritusios pieno supirkimo kainos gyvulininkystės bendrovėms pakišo koją.
„Gerai, jei šiemet jos sukrapštys pinigų nors dešimčiai ar penkiolikai hektarų. Juk geresnės žemės hektaro kaina sukasi apie 3000 eurų, o Vidurio Lietuvoje užsiprašoma ir 4350 eurų.
Todėl iš savo kišenės ištraukti pinigų net ir 10 hektarų gali anaiptol ne kiekviena bendrovė. Dažniausiai jos perka tik nedidelius plotus“, – sakė J.Kraujelis.
„Saugikliams“ – metai
Prieš metus įsigaliojęs vadinamasis „saugiklių“ įstatymas apribojo prekybą žemės ūkio paskirties žeme, bet jos nesustingdė. Smulkiųjų sklypų savininkai ir toliau pardavinėjo juos stambesniems.
Tačiau pinigingų užsieniečių minios, kurių taip bijojo įstatymo rengėjai, tikrai neplūstelėjo į Lietuvą.
Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) duomenimis, įsigaliojus įstatymui, nuo 2014-ųjų gegužės 1 dienos iki šių metų balandžio 15 dienos tiktai Kretingos, Pasvalio, Šalčininkų, Ukmergės bei Tauragės-Pagėgių NŽT teritoriniai skyriai yra išdavę vos po vieną leidimą užsieniečiams nusipirkti žemės. Visi šie pirkėjai – susituokę su Lietuvos piliečiais.
Į pirkimo sutartis ranka numojo ir ties Lenkijos ir Lietuvos siena ūkininkaujantys Punsko ar Seinų valsčiaus gyventojai.
Dažnas jų laiko nemažai gyvulių, o kadangi savos žemės trūksta, toliau ją nuomojasi Marijampolės ar Lazdijų rajono savivaldybėse.
Pagal įstatymą, ūkininkaujantis užsienietis ir be didesnių trukdžių gali nusipirkti keletą hektarų žemės, bet ne daugiau kaip 10.
Tai ir stabdo Lenkijos ūkininkus, nes tiek žemės gyvulininkystės ūkiui per mažai, o leidimų ją perkant reikia daugybės.
5
Tiek užsieniečių per metus gavo leidimus įsigyti žemės Lietuvoje.
Sandorių mažiau, tačiau kainos nekrinta
Registrų centro duomenimis, prekyba žeme traukiasi. 2013 metais žemės ūkio paskirties žemės buvo parduota kone 60 tūkst hektarų. Pernai – 35,6 tūkst. hektarų.
Šiemet per pirmąjį ketvirtį buvo parduota vos 6060 hektarų ūkininkauti tinkamos žemės.
Vidutinė hektaro kaina pirmąjį šių metų ketvirtį sukosi apie 2300 eurų. Maždaug tiek ji kainavo ir pernai vasarą.
Aukščiausiai nuo 2000-ųjų žemės kaina buvo pakilusi 2014-ųjų pabaigoje: tada jos hektaras kainavo vidutiniškai apie 2380 eurų. Pavyzdžiui, 2000-aisiais hektaro kaina siekė 350 eurų, 2010-aisiais – apie 1000 eurų.
NŽT duomenimis, pernai į valstybės biudžetą už parduotą visų paskirčių valstybinę žemę įkrito 44,05 mln. eurų (per 152 mln. litų).