„Tai, kad iki šiol ES Lietuvai skiriami pinigai buvo mūsų šalyje ilgus metus vadinami žodžiu „parama“ yra greičiau žurnalistinis nesusipratimas, – sako „Europos socialiniai, teisiniai ir elektroniniai projektai“ (ESTEP) valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas. – ES lėšos kaip parama yra tik tuo, kad tai yra išmokos iš ES biudžeto, konkrečiai valstybei nariai. Tačiau tos lėšos yra didžiąja dalimi skiriamos investicijoms. Taigi, pagal paskirtį, jos skirtos ne kažką paremti, bet, pirmiausiai, investuoti. Čia mes kalbame apie ES struktūrinių fondų lėšas, nes yra ir kitos ES lėšos. Pavyzdžiui – tiesioginės lėšos ūkininkams. Jos nėra skiriamos investicijoms, tai pajamų palaikymo priemonės. Jas iš tiesų galima vadinti parama“.
Apčiuopiama projektų nauda
2014–2020 m. ES investicijų periode atsirado naujo lygmens kriterijai, kaip matuoti ir skaičuoti konkrečią projektų atnešamą naudą.
„Parama visada buvo skiriama tam tikriems tikslams. Taip pat buvo rodikliai, kurie matavo tikslų rezultatą. Dabar pasikeitė tai, kad šie rodikliai yra iškeliami į makro lygį: dėl rodiklių yra susitarimas tarp šalies narės ir Europos komisijos, – pasakoja K.Maniokas. – Šalys narės yra raginamos planuoti ES lėšų naudojimą atsižvelgiant į didžiausią naudą ir siekti labai konkrečių, apčiuopiamų rezultatų, situacijos pagerinimo. Ar tai būtų skurdo mažinimas, ar švietimas ir mokslas, ar bet kuri kita numatyta sritis. Tik kitas dalykas, kad skirtingos investicijos į skirtingas sritis duoda skirtingą grąžą“.
Naujos finansinės priemonės
Kadangi pabrėžiamas investicijų rezultatas, atsiperkamumas, todėl naująjį periodą bus plačiau naudojamos ne subsidinės, o įvairios finansinės priemonės – lengvatinės paskolos, garantijos, rizikos kapitalo fondai ir pan. Paprasčiau tariant, jeigu anksčiau ES fondų lėšų projektams buvo galima tiesiog „gauti“, tai dabar šias gautas lėšas teks dar ir grąžinti. Tokia politika bus taikoma ne tik privačiame sektoriuje, bet ir viešosios infrastruktūros projektuose. Tokiu būdu siekiama sukaupti grįžtančių lėšų fondus, kurių pinigai būtų naudojami kelis kartus ir ne vieną dešimtmetį, t. y. su turimais tais pačiais finansiniais ištekliais pasiekiama daug daugiau rezultatų. Taip tikimasi pasiruošti būsimiems naujiems ES finansavimo periodams, kai sustiprėjusi Lietuva iš didesnės paramos gavėjos taps didesne paramos davėja.
„Minėtos finansinės priemonės buvo pradėtos taikyti jau 2007 – 2013 m. laikotarpyje, pvz. „Phare“ projektuose. Tai nėra kažkokia absoliuti naujovė. Bet, kaip struktūrinių fondų priemonės, tai Lietuvoje tokiu mastu naujosios finansinės priemonės bus taikomos pirmą kartą“, – pastebi K.Maniokas.
Tačiau Lietuvos ekonomistai komentuoja, kad naujųjų finansinių priemonių taikymas mūsų šalyje dar nenusistovėjęs ir neįsibėgėjęs.
Tačiau tam yra ir objektyvių priežasčių. Visų pirma – tai apimtys. Lietuva šiandien yra tarp geriausiai ES lėšas įsisavinančių valstybių.
„Be to, nors lengvatinės paskolos, garantijos ir kitos šios srities finansinės priemonės egzistuoja kone 5 metus, bet yra likęs tam tikras neapibrėžtumas, kaip tokios priemonės turi būti traktuojamos, kaip jas derinti su dotacijomis, kol kas yra mažai praktikos, – aiškina K. Maniokas. – Čia pat reikia pridėti, kad atsiranda didelis skirtumas, kada pinigai dovanojami, o kada reikia juos grąžinti. Tad parama finansų inžinerijos priemonių atveju yra gerokai mažesnė“.
Ekspertas pamini ir tai, kad kai kurioms sritims nedidelė dotacija yra reikalinga, pvz., moksliniams tyrimams, viešajai infrastruktūrai. „Tačiau ir šiuo atveju yra ribos. O Lietuvos atveju, greičiausiai tas ribas reikėtų ir dar labiau plėsti. Juk projektai turi būti atsiperkantys. Juk naudojant paskolas, o ne subsidijas, galvojant apie atsiperkamumą, atsiranda kita mąstymo disciplina: galbūt dėl to bus mažiau pastatoma nereikalingų tiltų, kelių ar kitų projektų, kuriuos įgyvendinus po to dar reikia atrasti, kaip įveiklinti“, – pastebi K.Maniokas.
