Dėl sankcijų Rusijai ir atsakomosios šios šalies reakcijos užsivėrusios eksporto durys į šią šalį privertė ir gamintojus, ir VMVT įnirtingiau sukti galvą, kam pasiūlyti lietuviškų maisto produktų.
Viena po kitos užkardas lietuviams atkelia vis daugiau šalių, tačiau bėdų vis dar apstu.
– Praėjusį penktadienį afrikinis kiaulių maras pirmą kartą šiais metais užregistruotas mažame kiaulių ūkyje Jonavos rajono Čičinų kaime. Kaip jūsų vadovaujama tarnyba į tai reagavo?
– Mūsų žmonės ten dirba visą parą. Akivaizdu, jog reikės imtis dar griežtesnių priemonių.
Tarkime, estai svarsto galimybę atsisakyti ūkių, kuriuose įdiegtos tik minimalios biosaugos priemonės.
Reikia, kad visuose ūkiuose būtų deramai užtvertos tvoros, tvartuose būtų dezinfekavimo priemonės, persirengimo vietos, dušai, o pašaras būtų termiškai apdorojamas.
Mes ir taip griežtai kontroliuojame ūkius, tačiau teks būti dar griežtesniems.
Tačiau tai ir politinis, socialinis, ekonominis klausimas, netgi tradicijų reikalas. Juk kiaulienos gaminiai – nacionalinis paveldas.
Smulkieji kiaulių augintojai galėtų pretenduoti į Europos Sąjungos paramą tiek diegdami biosaugos priemones, tiek pereidami prie avininkystės, paukštininkystės, triušių auginimo. Aktyvesni turėtų būti ir didžiųjų kompleksų vadovai.
Bėdų karti vien ant valstybės negalima. O dabar būna ir taip: kritikuoja valstybę, o patys nė piršto nepajudina.
– Kur kas grėsmingiau afrikinis kiaulių maras plinta tarp šernų. Kaip įvertintumėte šiandienę padėtį?
– Kol šernų populiacija bus didelė, tol bus ir afrikinis kiaulių maras. Bus dveji metai, kai turime šią bėdą. Bet Lietuvos padėtis iš kaimyninių valstybių geriausia.
Antai Estijoje per pastarąsias dvi savaites nukentėjo septyni ūkiai. Maras apėmė visą šalį.
Keičiasi ir mokslininkų nuomonė, kaip mažinti šernų riziką.
Anksčiau sakę, kad negalima mažinti patelių skaičiaus, dabar jie mano, jog tai neišvengiama siekiant, kad populiacija nedidėtų.
– Mažinti populiaciją galima, tačiau valstybių sienų neužtversi. Grėsmė iš Baltarusijos pusės išlieka?
– Apie padėtį savo šalyje baltarusiai mums duomenų neteikia. Ir tai yra didžiausia problema.
Kol kas oficialiai jie pranešę tik apie du atvejus. Rusijos tarnybų žiniomis, grėsminga liga išplitusi visame Baltarusijos pasienyje su Lietuva.
– Rusija lietuviškų kiaulių eksportą jau seniai uždraudusi, tačiau ten kyla kitokių keblumų. Dabar Maskva užsimojo naikinti europinius maisto produktus, patekusius į Rusijos rinką.
– Mes taip pat tikriname daug iš Rusijos vežamų krovinių, randame jų netgi neužplombuotų, jau nekalbu apie netvarkingus dokumentus.
Tokius krovinius grąžiname, dėl jų skambiname, tariamės, užuot vežę į utilizavimo įmones, kas šiaip irgi daug kainuotų.
Kai milijardas žmonių pasaulyje badauja, nelabai protinga deginti tinkamą vartoti maistą.
– Rusijai uždarius duris, Lietuvai atsivėrė kitų šalių, pavyzdžiui, Kinijos rinka. Kada mūsų gamintojai ten veš produktus?
– Vien valstybės noro eksportuoti nepakanka, to turi norėti ir verslas. Juolab tartis dėl eksporto daug kainuoja.
Prieš penkerius metus jau siūliau vežti lietuvišką produkciją į daugelį šalių, tačiau sulaukiau skeptiškos reakcijos: „Kam man reikalinga ta Brazilija, Japonija, Kinija ar Egiptas?“
O dabar jau esame suderinę veterinarijos sertifikatus dėl maisto produktų eksporto į Honkongą, Libaną, Serbiją, Braziliją, Čilę, Kosovą, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Argentiną, Egiptą, Tunisą. Netrukus atsivers ir Marokas.
Mūsų jautienos eksportu domisi ir Iranas, Japonija. Laukiame Omano atstovų.
Dabar lietuviai maisto produktus eksportuoja į daugiau kaip 150 valstybių.
Su Kinija per pastarąjį susitikimą sutarėme labai konkrečiai, numatėme visų dokumentų pasirašymo datas.
Kinų ekspertai lankė didžiuosius mūsų pieno produktų gamintojus. Jie dar kartą atvyks rugsėjį, o lapkritį pasirašysime ketinimų protokolą.
Manau, nuo kitų metų į Kiniją jau bus galima tiekti pieno produktus.
