Tačiau nors Italija ir paliko juodąjį kreditų reitingų sąrašą, analitikai perspėjo, kad augimas, palyginti su partnerėmis Europoje, bus, švelniai tariant, lėtas, nes ekonominį Italijos renesansą stabdo mažas atlyginimų augimas ir aukštas nedarbo lygis.
Tačiau Italijos nacionalinis statistikos institutas „Istat“ džiaugsmingai pranešė, kad nedarbo lygis paskutinį trimestrą ne tik neaugo, bet net sumažėjo. Naujausi oficialūs statistikos duomenys rodo, kad jis nukrito 0,5 proc. – iki 12 proc., o jaunimo nedarbo lygis sumažėjo net 4 proc. ir dabar siekia 40,5 proc.
Statistikai pabrėžė, kad optimizmo teikia ne keli procentai, bet tai, jog didžiausias užimtumo augimas užregistruotas jautriausiose šalies socialinėse kategorijose, tai yra tarp penkiasdešimtmečių asmenų ir moterų, taip pat pietiniuose šalies regionuose, iš kurių, žinomo šalyje rašytojo Roberto Saviano teigimu, jau migruoja ne tik geresnio gyvenimo ieškantis jaunimas, bet ir mafija.
Ekonomikos augimas „visai nėra italų nuopelnas“
Statistikos duomenų sužavėtas Italijos premjeras Matteo Renzi nedelsdamas pareiškė, kad „iki šiol lyg automobilis prakiurusia padanga kelkraštyje tupėjusi Italija pagaliau pajudėjo“, o statistiškai galbūt ir nežymūs skaičiai iš tiesų yra labai reikšmingas vyriausybės reformų laimėjimas.
Tačiau Italijos pramonininkų konfederacijos „Confindustria“ vadovas Giorgio Squinzi entuziazmu degančio premjero pusėn šliūkštelėjo šalto vandens kibirą.
Jis pareiškė, kad džiūgauti nėra ko, nes tiesiog juokingas „mažesnis nei pusės procento augimas ne tik nieko nereiškia, bet ir visai nėra italų nuopelnas“.
G.Squinzi teigimu, bendrasis Italijos vidaus produktas vos vos ūgtelėjo dėl degalų kainų sumažėjimo, dolerio sustiprėjimo ir skubaus pinigų kiekio didinimo rinkoje. Todėl pramonininkų prezidentas paragino vyriausybę ne žongliruoti tuščiu optimizmu, bet įgyvendinti žadamas reformas.
Valstybinių įstaigų klerkai švaisto milijardus
Ne tik Italijos pramonininkų, bet ir tarptautinių ekspertų manymu, Italija iš recesijos neišbris tol, kol nesusitvarkys vidinių reikalų, ypač begalinio išlaidavimo.
Vartotojų teises saugančias asociacijas vienijanti organizacija „Codacons“ apskaičiavo, kad viešojo sektoriaus išlaidos realius poreikius viršija net 30 mlrd. eurų. O kiekvienai italų šeimai biurokratų švaistūniškumas atsieina 1250 eurų per metus.
„Codacons“ duomenimis, už benziną biurokratai kažkodėl moka 13 proc. daugiau nei eiliniai italai, už kompiuterį – 25 proc., o už spausdinimo aparatą sugeba permokėti netgi 68 proc.
Premjero atsakymo, kodėl valstybinių įstaigų klerkai švaisto milijardus, kuriuos vyriausybė galėtų panaudoti mokesčių naštai ar valstybės skolai mažinti, vartotojų asociacijos taip ir nesulaukė.
Nežlugti padeda ne valdžios pažadai, o internetas
Kol apie taupymą ir krizę garsiai kalbantys biurokratai toliau lengvabūdiškai išlaidauja, eiliniai italai, ypač prekybininkai, ieško alternatyvių būdų, kaip pagyventi.
Štai itin sunkiai krizę išgyvenančiam itališkų produktų sektoriui, vadinamajam „Made in Italy“, nežlugti padeda ne valdžios pažadai, bet internetas.
Skaičiuojama, kad elektroninės prekybos apyvarta šalyje pasiekė rekordinę 15 mlrd. eurų sumą ir sudaro 4 proc. visos apyvartos.
Nors tai dvigubai mažiau nei, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje, šie skaičiai rodo, kad į viską, kas virtualu, įtariai žiūrintiems italams interneto platybės yra tikroji optimizmo jūra.
