„Tausoju gamtą, – sakė Vydmantų gyventojas. – Kiti mato atliekas, o aš – antrines žaliavas.“
Kaimynai anksčiau veždavo senoliui televizorius, kad tas išsukinėtų varžtelius ir viską išrūšiuotų. Vyras anksčiau ir pats eidavo prie konteinerių ieškoti buitinės technikos – skaudėdavo širdį, kad tokie griozdai pateks į bendrus sąvartynus ir ilgam užterš gamtą.
Bet po žmonos mirties patyręs insultą Ž.Meilus nebeturi jėgų tokiems žygiams. Senoliui užtenka ir to, ką sukaupė pats.
Rūšiuoja kapinių gėles ir žvakes
Ekskursiją po savo sodybą jis pradeda kieme. Aplink namą pilna krūvomis ar ryšuliais pūpsančių statybinių atliekų. Šiferio lakštai ir gabaliukai, betono luitai, armatūros – viskas atskirai.
Netoli įėjimo į namą, plastikiniuose vazonuose – supuvusios ir sudžiūvusios kapinių gėlės. Senolis viską nuo kapų vežasi namo. Negali pakęsti, kad į bendrus konteinerius metamos ir žolės, ir stiklinės žvakės, ir metaliniai jų dangteliai.
Kapinėse jis lanko prieš pusantrų metų mirusią žmoną. „Mildutė amžiną atilsį. Blužnies sarkoma. Iki pat paskutinės dienos vaikščiojo“, – pasakojo našlys. Jis pats ir pastebėjo žmonos ligą, iškvietė gydytojus. Šie ligoninėje pamatė, kad vėžys išplitęs po visą kūną, jau niekuo negalėjo padėti.
Vyras nuo kapų parsiveža ir stiklinius žvakių indus, prikelia juos antram gyvenimui. Karštame vandenyje atitirpina parafiną, jo vieton įdeda ploną žvakę ir pripila to paties skysto parafino.
„Kam be reikalo eikvoti gamtos resursus?“ – šypsojosi senolis.
Žmoną išmokė rinkti akmenis
Prie šiltnamio – kitas meistro kūrinys. Prie senos skalbimo mašinos vidurių jis pritaisė kranelį. Išėjus iš šiltnamio ir prisireikus nusiplauti rankas, atsuki kraną ir bėga vanduo.
Kitas kiemo eksponatas – du metaliniai kubilai, pilni pelenų. „Vieną prikaupiu per dvi žiemas. Aš juos išsijosiu ir iškratysiu į sodą“, – aiškino Ž.Meilus.
Greta pamesti skardos gabalai, automobilio valstybinis numeris. „Spalvotas metalas. O numeris – sūnaus, kai dar jaunas buvo“, – pasakojo vydmantiškis.
Našlys žolę meta į vieną kompostą, o obuolius – į kitą. Jie mat sudaro rūgštų kompostą, kuris rūgština žemę.
Ir žmoną išmokė kaupti visus gamtos resursus. Kai ji išrinkdavo akmenis iš daržo, juos sudėdavo į atskirą vazoną. Iki šiol vyras šį lobį laiko, neišmeta.
Atliekas laiko name ir kieme
Miestelėno troba, kaip ir kiemas, pilna dėžių su atliekomis ir daiktais. „Šiandien nereikia, bet nežinia, kada prireiks“, – vedžiodamas po dėžių prikrautą rūsį tikino Ž.Meilus.
Vaistų pakuotės, insulino švirkštų dalys, varžteliai, elementai – viskas suskirstyta ir laukia perdirbimo.
Bėda tik ta, kad jei atliekų kiekis mažas, neapsimoka jų išgabenti. Taip ir stovi namuose daugybė dėžių, laukia, kol bus išsiųstos į vaistų pakuočių, plastiko ar metalo supirkimo bei surinkimo įmones.
Iš segtuvo vyras ištraukė sąskaitą faktūrą. Ji liudija, kad 2010 metais jis pridavė skardą ir radiatorius. Susidarė pusantros tonos.
„Plastiką priimanti įmonė sąskaitų neduoda“, – pridūrė Ž.Meilus, patikinęs, kad plastiką irgi atiduoda perdirbti.
Daugelio kitų rūšių atliekų jis nesukaupė tiek, kad apsimokėtų išvežti.
Protestuoja prieš mokestį už šiukšles
Senolis kariauja su komunalininkais, kam jie ima iš jo mokestį už šiukšlių išvežimą, kai jis nieko neišmeta. Vienerius metus savivaldybė buvo padariusi nuolaidą – sumažino mokestį perpus.
Tačiau dabar ir vėl Ž.Meilus prašomas mokėti visą sumą. „Kodėl turiu mokėti už paslaugas, kuriomis nesinaudoju?“ – klausė jis.
Kol buvo gyva žmona, ji kartais sumokėdavo šį mokestį. Pats Ž.Meilus to nedaro. Pasisamdė advokatą, kad šis apgintų jo interesus.
Vyras kritikavo atliekų surinkėjus, kuriems, rodos, svarbu tik surinkti kuo daugiau tonų atliekų. Valdžią jis ragino žmonėms mokėti už rūšiavimą.
Vydmantiškis su malonumu prisiminė sovietmetį, kai būdavo galima surūšiuotas atliekas nunešti į tam skirtas vietas. Jis taip pat prisiminė, kad tuomet ir atliekų buvo ženkliai mažiau.
Namuose – kalnas televizorių
Namus okupavusios ir dėžės su senolio daiktais. Prieš porą metų pakliuvęs į prastų meistrų rankas, Ž.Meilus iki šiol juos keikia, kam jie nuėmė stogą ir nepabaigę rekonstrukcijos dingo. Taip visas Meilų turtas mirko lietuje. Iki šiol senolis džiovina permirkusias namo sienas ir laukia, kada galės tvarką padaryti.
Jaunystėje dirbęs radistu, Ž.Meilus iki šiol labiau pasitiki savo sukonstruotais įrenginiais nei kiniškais. Artimiausią žiemą konstruktorius ketina sumontuoti akumuliatoriaus pakrovimo aparatą. Jo dirbtuvės pilnos perdirbimui paruoštų detalių.
Kambaryje greta dirbtuvės – kalnas televizorių, šaldytuvas, spausdintuvas. „Žiemą bus išrūšiuota. Išimsiu kiekvieną detalę ir surūšiuosiu pagal paskirtį. Į gamtą nebus išmestas nė vienas varžtelis“, – tikino senolis.
Kruopštumo jį išmokė tėvas. Atkirsdavo vieną žabą ir mokė sūnų, kad žabai turi būti vienodo ilgio. Tuo metu dar nebuvo atliekų, bet jau tada Ž.Meilus išmoko tvarkos.
Kartą, kai būdamas mažas ant žemės numetė saldainio popierėlį, tėvas jį sustabdė: „Paimk ir niekuomet nemesk ant žemės, kišk į kišenę.“
„Turiu tėvo chromosomą“, – juokėsi vyras.
Ir savo sūnus Ž.Meilus mokė tausoti gamtą. Vyrai šiuo metu gyvena užsienyje, su jais tėvas kartą per savaitę pasikalba skaipu.
Nors ir gauna pastabų, kam užvertęs namą nereikalingais daiktais, tėvas laikosi savo – ištikimai saugo gamtą nuo ilgai neyrančių šiukšlių.
Komentuoja perdirbimo įmonės „EMP recycling“ vadybininkė Asta Prankienė: „Kol sena buitinė technika yra nepažeista, nieko blogo ją laikyti namuose.
Bet kartais tai gali būti pavojinga sveikatai. Baterijos nuo drėgmės, laiko, pradeda tirpti, lydytis. Medžiagos ima garuoti, dažniausia tai – metalai, cheminės medžiagos.
Dujošvytėms lempoms sudužus gali tekėti gyvsidabris. Iš seno šaldytuvo gali tekėti tepalas arba garuoti frionas. Didžiausią pavojų kelia sąlytis su drėgme. Lietus, dirvožemis gali sukelti medžiagų ištekėjimą į aplinką.
Seni televizoriai, kol nepažeisti, negali kenkti sveikatai.
Lietuvos įstatymai neleidžia savarankiškai ardyti senos elektroninės įrangos. Išsirenkant tai, kas yra naudinga – spalvoti, taurieji, juodas metalai, visa kita – plastikas, medis, kineskopas dažniausia išmetami. Norint priduoti, tarkime, kineskopą, reikia dar ir sumokėti.
Už prietaisų ardymą žmogaus laukia administracinė atsakomybė.
Jei tokius prietaisus žmonės perduoda perdirbėjams, mes visas prietaisų dalis perduodame tolimesniam vartojimui. Jei to neįmanoma, stengiamės bent jau išgauti energiją.
