Iš Kirgizijos į Lietuvą atvykęs lietuvis pasijuto nereikalingas

Naujo kelio pradžia

Tauragėje pas tetą Vidą laikiną prieglobstį radęs vyriškis dabar kuria naują gyvenimą. Ketvertą metų trukusius rūpesčius dėl Lietuvos pilietybės, vizos, Lietuvos paso vainikavęs sugrįžimas – tik pradžia.

Rūpesčių, kurie užgriuvo į tėvynę grįžusį Vytautą, nors vežimu vežk. Dabar svarbiausias jo tikslas – susirasti darbą, uždirbti pinigų, rasti būstą, į kurį galėtų parsivežti šeimą – žmoną ir tris sūnus. Pinigų reikia ir Biškeke likusios šeimos bilietams į Lietuvą.

Rusiškai kalbantis Vytautas turi dar vieną tikslą – kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą. Pirmosios jo dienos Lietuvoje sutapo su Vėlinėmis, todėl ne kur kitur, o būtent šalia artimųjų kapų susitiko su giminaičiais. Tauragės kapuose ilsisi Vytauto tėvas. Buvusio kariškio, likimo nublokšto į Kirgiziją, kūną po mirties sovietiniais laikais artimieji dar spėjo pargabenti į Lietuvą, tačiau lietuvė motina amžinojo poilsio atgulė Biškeko kapinėse. Sugriuvus Sovietų Sąjungai parvežti motinos kūną buvo labai sunku, o ir kelionės pasidarė neįperkamos.

„Lietuva man visada buvo kultūros pavyzdys. Švaru, gražu. Kol tėvai buvo gyvi, kasmet ją aplankydavome. Dabar, atvykęs  daugiau kaip po dvidešimties metų, galiu pasakyti, kad čia dar gražiau. Lietuva ir Kirgizija skiriasi kaip dangus ir žemė“, – gražių žodžių tėvų žemei negailėjo atvykėlis.

Niekuo negali padėti

Vytautas – statybininkas. Biškeke jis buvo vadinamas auksinių rankų meistru. “Dariau viską – ir namus stačiau, ir butus remontavau. Tik pastatų neprojektavau“, – juokėsi Lietuvos pilietybę gavęs vyriškis.

Vos atvykęs jau pirmosiomis dienomis jis pradėjo žvalgytis darbo. Vyras užsiregistravo Tauragės darbo biržoje, bet kol kas sulaukė tik vieno pažado paskambinti.

Jei sulauktų tinkamo pasiūlymo, jis sutiktų vykti į Klaipėdą ar į kitą miestą.

Nerūkantis, alkoholio nevartojantis vyras mato tik vieną savo trūkumą – nekalba lietuviškai. Bet noras atgaivinti vaikystėje girdėtą kalbą – begalinis.

Talkinamas tetos Vidos jis ieškojo galimybės nemokamai mokytis lietuvių kalbos.

„Klausiau savivaldybėje, gal rastų lietuvių kalbos mokytoją, kuris padėtų Vytautui mokytis. Tačiau man pasakė, kad savivaldybė tokių paslaugų neteikia. Neva grįžti buvo jo paties pasirinkimas“, – pasakojo teta Vida Ankudinovienė.

Visą gyvenimą apie Lietuvą svajojęs vyras pasakoja, kad įvairios aplinkybės kišo koją jo siekiui parvykti į Lietuvą.

„Pirmiausia vyriausias brolis išėjo į kariuomenę. Mama priekaištavo: „Kaipgi šitaip, negi mes jį paliksime.“ Pasiūlė palaukti, kol brolis grįš. Buvau jau suaugęs, galėjau būti ryžtingesnis, tačiau nusileidau mamai. Tada iškilo kitokių kliūčių, o paskui sugriuvo Sovietų Sąjunga, atsirado sienos“, – delsimo priežastis aiškino Vytautas.

Svajonė apie sugrįžimą į Lietuvą sustiprėjo atnaujinus ryšius su Lietuvoje likusiais giminaičiais. Jo ketinimams pritarė ir iš Kazachijos kilusi žmona. Pasak Vytauto, jiems abiem rūpi vaikų išsilavinimas, jų ateitis.

„Juk Kirgizijoje nuo sovietinių laikų niekas nepasikeitę“, – sakė jis.

Vyresnysis Vytauto brolis su žmona persikėlė į Kaliningradą. Jo rusė žmona nesutiko vykti į Lietuvą, todėl brolio šeima pasirinko Rusijos pilietybę. Jauniausias brolis laukia, kol Vytautas įsikurs.

„Visiems iš karto persikelti neužtenka lėšų“, – sakė sūnėną priglaudusi tauragiškė V.Ankudinovienė.

Svajonė nemažai kainavo

Kirgizijoje nėra Lietuvos ambasados, tik konsulatas, todėl Lietuvos pilietybe pradėjusiam rūpintis Vytautui teko įveikti begales kliūčių, pakloti daug pinigų.

„Kreipiausi į konsulatą. Ten man paaiškino, kokių dokumentų reikia. Surinkau juos, parašiau prašymą ir ėmiau laukti. Tie dokumentai buvo išsiųsti į ambasadą Kazachijoje. Apie pusmetį laukiau atsakymo. Nesulaukęs vėl kreipiausi. Pasirodo, buvo neteisingai pateiktas prašymas, todėl net nesvarstomas. Reikėjo dokumentus išversti į lietuvių kalbą ir pačiam su prašymu nuvykti į ambasadą. Kai nuvažiavau į Almatą, reikalai pajudėjo“, – apie ilgai trukusią odisėją pasakojo Vytautas.

Sūnėnui daug padėjusi teta Vida pridūrė, kad kiekvieną dokumentą reikėjo išversti – tai į lietuvių, tai į rusų kalbas, juos tvirtinti pas notarus. Ir tai, žinoma, kainavo.

Pinigų reikėjo ir pasui, dar kartą teko keliauti į ambasadą Kazachijoje atsisakyti pilietybės. Susėdę skaičiavome: pasas – 200 eurų, bilietai į Lietuvą – 278 eurai. Dokumentų vertimai, notarų paslaugos, kelionės į ambasadą – 500 eurų.

Gyvenusiam šalyje, kur itin maži atlyginimai, Vytautui teko ir skolintis, ir taupyti, ir giminaičių pagalbos prašyti.

Į klausimą, kada planuoja parsigabenti vaikus, Vytautas turi konkretų atsakymą: „Tada, kai uždirbsiu pinigų.“

Jiems jau užsakyti Lietuvos pasai.

Atvykėlio teta neslepia: daugiau pinigų artimieji negali sukrapštyti. Todėl išgirdusi, kad Lietuva žada priimti būrį pabėgėlių, kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją (URM).

„Jeigu Lietuva ketina remti pabėgėlius, paklausiau, ar būtų galima kaip nors pagelbėti Lietuvos pilietybę atkūrusiam mano giminaičiui. URM persiuntė laišką į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Nesulaukusi jokio atsakymo parašiau laišką ir į šią ministeriją, klausdama gal būtų kokia galimybė paremti mano giminaitį.

Juk jo šeima didelė, o mes nesame turtingi. Gavau atsakymą, kokios paramos jis gali tikėtis. Pasirodo, galima tik ta parama, kuri taikoma mažas pajamas gaunančioms šeimoms, – socialinė pašalpa. Tačiau Vytautas ir tokios negali gauti, nes šeima likusi Kirgizijoje. Jokių lengvatų ir paramos iš Kirgizijos grįžtantiems lietuviams nėra numatyta. Tauragė pasiūlė tik vieną – stoti į eilę socialiniam būstui gauti“, – pasakojo moteris.

Iš ministerijos atsakymo paaiškėjo, kad pasibaigęs laikotarpis, per kurį iš kitų šalių parvykę lietuviai galėjo tikėtis bet kokios paramos.

„Mes jaučiame nuoskaudą, nes grįžta lietuvis, nori dirbti Lietuvoje, nori čia auginti savo vaikus. Kirgizijoje gyvena daug vokiečių, jie grįžta į savo istorinę žemę. Jų sugrįžimą apmoka Raudonasis Kryžius. Pas mus Raudonasis Kryžius gali tik drabužiais sušelpti. Ačiū, nereikia, jais patys susišelpsime“, – ironizavo sūnėno sulaukusi tauragiškė.

Pasak V.Ankudinovienės, moralinės paramos jiems nereikia, o materialinė išspręstų daugybę problemų. Vyras galėtų išsinuomoti būstą, parsigabenti šeimą.

Laukdama lietuviškų vaikų pasų ir Vytauto bilietams uždirbtų pinigų žmona irgi nesėdi sudėjusi rankų. Tačiau pajamos, kurias ji gauna dirbdama prekybos srityje, tesiekia apie 200 eurų. Vaikai Kirgizijoje jokių išmokų negauna.

„Jūs gal juokaujate? Kirgizijoje tokių dalykų negali tikėtis. Priešingai, leidi vaiką į valstybinę mokyklą, bet už viską reikia mokėti – autobusą, apsaugą, uniformą, knygas“, – vardijo atvykėlis.

Nori likti Tauragėje

Vytautas darbo nebijo. Jam tik neramu, kad su bendradarbiais nesusikalbės. Tiesa, dar gyvendamas Kirgizijoje, stengėsi sekti lietuviškas naujienas, skaityti, todėl šiek tiek supranta, ką kalba aplinkiniai.

Vytautas teigia esąs be galo laimingas pagaliau grįžęs į savo kraštą. Tiesa, džiaugsmą temdo tai, kad šeima taip toli.

Jeigu tik būtų sąlygos, jis mielai liktų Tauragėje.

„Suprantu, kad Vilniuje ar Klaipėdoje vaikams būtų lengviau prisitaikyti, o ir pats darbą lengviau susirasčiau. Tačiau širdis traukia likti čia, kur giminė, kur šaknys“, – neslėpė vyras.

Laimės svetur neieškos

Vytautas pasvajoja apie individualią veiklą, tačiau kol kas teigia visai neįsivaizduojantis, kokios remonto ar statybinės medžiagos čia naudojamos, kokius reikalavimus klientai kelia, kokie įkainiai už darbą taikomi.

„Biškeke dažniausiai dirbdavau individualiai. Kartą buvau subūręs brigadą, tačiau kolegos mėgdavo išgerti. Užsakovai pradėjo prašyti, kad dirbčiau vienas. Darbas su girtuokliais – tai nuolatinė įtampa“, – sakė meistras.

Vytautas pasakojo, kad prieš išvyką kaimynai jį maloniai nustebino; surengė atsisveikinimo vakarienę. Gal ir neatsitiktinai, nes ne vienam jų yra namus pastatęs, butus suremontavęs. Išvykstančio auksarankio meistro gailėjo visi.

Nors turi nemažai pažįstamų, kurie išvykę uždarbiauti į Švediją, Vytautas nesiruošia laimės ieškoti svetur.

„Neturiu tokio tikslo. Mano tikslas buvo Lietuva. Noriu, kad čia augtų mano vaikai, noriu čia įsikurti. Noriu išmokti lietuvių kalbą“, – pasirinkimo priežastis vardijo Vytautas.

Jis prisipažįsta, kad brandžiame amžiuje įprastą gyvenimą iškeisti į nežinomybę išties nelengva.

„Jeigu kalbėtume atvirai, baiminausi. Bet paskui pagalvojau: geriau vėliau negu niekada. Jėgų yra, galva – vietoje, rankos darbo nebijo“, – optimizmo neslėpė į naują gyvenimą įžengęs V.Ašmonas.

Lina Charašauskaitė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vyriausioji specialistė: „Vyriausybė 2015 m. liepos 29 d. priėmė nutarimą „Dėl piliečių, lietuvių kilmės asmenų ir jų šeimos narių, gyvenančių Ukrainos Krymo Autonominėje Respublikoje, Sevastopolio mieste, Donecko ir Luhansko srityse, perkėlimo į LR ir valstybės paramos jų integracijai“.

Šis nutarimas taikomas LR piliečiams, lietuvių kilmės asmenims ir jų šeimos nariams, kurie gyvena minėtose teritorijose ir yra pareiškę pageidavimą persikelti iš šių Ukrainos regionų į Lietuvą.

Šis nutarimas nėra taikomas asmenims, kurie persikėlė iš Kirgizijos.“