Prieš Kūčias be gyvulių likęs ūkininkas: dirbti neapsimoka

Šiemet ne vienas ūkininkas Kūčių naktį nebebrazdės už tvarto durų. Pranašauti ateitį jų ūkiuose nebėra kam, nes karvių fermos – jau tuščios.

Pienininkystė Lietuvoje vis dar priklauso nuo pieno supirkėjų malonės.<br>P.Lileikio nuotr.
Pienininkystė Lietuvoje vis dar priklauso nuo pieno supirkėjų malonės.<br>P.Lileikio nuotr.
Pieno ūkių skaičius Lietuvoje nuolat mažėja. O pienininkystė Lietuvoje vis dar priklauso nuo pieno supirkėjų malonės.<br>P.Lileikio nuotr.
Pieno ūkių skaičius Lietuvoje nuolat mažėja. O pienininkystė Lietuvoje vis dar priklauso nuo pieno supirkėjų malonės.<br>P.Lileikio nuotr.
Karvės iš V.Vaičionio ūkio jau mūkia G.Alksninio tvartuose.<br>G.Alksninio nuotr.
Karvės iš V.Vaičionio ūkio jau mūkia G.Alksninio tvartuose.<br>G.Alksninio nuotr.
Karvės iš V.Vaičionio ūkio jau mūkia G.Alksninio tvartuose.<br>G.Alksninio nuotr.
Karvės iš V.Vaičionio ūkio jau mūkia G.Alksninio tvartuose.<br>G.Alksninio nuotr.
Karvės iš V.Vaičionio ūkio jau mūkia G.Alksninio tvartuose.<br>G.Alksninio nuotr.
Karvės iš V.Vaičionio ūkio jau mūkia G.Alksninio tvartuose.<br>G.Alksninio nuotr.
Šiemet dalis ūkininkų išsižadėjo gyvulininkystės – pardavė galvijus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Šiemet dalis ūkininkų išsižadėjo gyvulininkystės – pardavė galvijus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Audrė Srėbalienė

Dec 24, 2015, 3:35 PM, atnaujinta Sep 27, 2017, 1:52 PM

Prieš porą savaičių ūkininkas Virginijus Vaičionis iš savo fermų Kraštų kaime (Anykščių raj., Svėdasų seniūnija) išginė paskutinius gyvulius. Ne, nesuvarė jų į mėsos perdirbimo įmonės gyvulvežius. Bet suginė į ūkininko Gintauto Alskninio vadovaujamą „Kamajų“ bendrovę. Karvės jos fermose ir toliau melžiamos, o veršeliai – auginami.

Pats V.Vaičionis Kūčių naktį galės apie ateitį šnektelėti tik su ūkyje sargaujančiu šuneliu bei tvarte likusia telyčaite. Tad kas privertė šį darbštų žmogų atsukti nugarą pienininkystei?

- Jūsų pieno ūkis 2008 metais buvo išrinktas pavyzdingiausiu Lietuvoje, turėjote įsigijęs net sertifikatą, suteikiantį teisę eksportuoti pieną. Kas nutiko, kad visko teko išsižadėti? – paklausėme V.Vaičionio.

– Tai nebuvo vienerių metų sprendimas. Ir pamatuotas jis pasitelkus elementariausią matematiką. O tai, kad reiks pienininkystės veiklą užraukti, supratau dar 2009-aisiais. Ne, nebuvo dėl to kalta tuometė „pieno kainų duobė“. Žmonėms iš šalies tiesiog viskas kitaip atrodo, nei yra iš tikrųjų.

Mes visą Nepriklausomybės laiką buvome dugne, nepaisant, kilo pieno supirkimo kainos ar leidosi.

Niekada nebuvome lygiaverčiai Europos ūkininkams. Visi, kurie yra susiję su pieno ūkiu, ir šiuo metu nėra europiečiai. Esame „bananų respublika“, ir tik dėl to, kad viska galia yra atiduoda į pieno perdirbėjų rankas.

Deja, jų godumas yra nepažabojamas.

Ir nėra Lietuvos ekonomika tolia prasta, kaip bandome įteigti.

Visa parama, kuri susijusi su pieno ūkiu – tos išmokos už gyvulius ar pieną – iš anksto, kai jos dar nebūdavo mūsų pasiekusios, būna atimama iš pieno supirkimo kainų. Šiųmetė Europos finansinė parama – taip pat.

Man visa tai įsipyko. Pieno ūkį juk kūrėme nuo 1998 metų, o per tiek laiko niekas nepasikeitė. Be to, pasitraukti reikia ne tada, kai ūkis atsiduria ties veiklos bedugne, bet tuo metu, kai ta veikla dar gana normaliai klostosi – kai tam yra palankus laikas.

Kam dirbti tokiomis miglotomis sąlygomis, kai nieko neįmanoma nuspėti? Juk galima visai kitaip ūkininkauti.

– O gal šiuo metu yra gana palankios ir galvijų kainos?

– Jos ainos nėra prastos. Vis dėlto geriausias laikas ūkiui parduoti būtų buvęs 2009-aisiais. Bet tuo metu dar šeimoje, tarpusavyje nesutarėme, išsižadėti visko ar dar ne.

O šiemet apsispręsti padėjo ir suvokimas, kad greitai gyvulių ūkyje nebebus kam dirbti. Mūsų krašte nebėra jaunesnio amžiaus žmonių – tokių, kurie turėtų sveikatos dirbti gyvulininkystės ūkyje.

Vieni išvažiavo į miestus arba užsienį. Kiti – liko, bet ūkininkauja savo tėvų ūkiuose, treti – gyvena iš pašalpų. Ir tai jau trečia karta nuo senelių, kurią Nepriklausomoje Lietuvoje maitina ne darbas, bet pašalpos.

- Grūdininkystei reikia žemės, o dėl jos ūkininkai įsiręžę konkuruoja.  

– Grūdams sėti - javams kirsti žemės turiu pakankamai: yra jos ir savo, ir nuomojamos.

Prieš penkerius metus savo žemės turėjau vos 100 hektarų, triskart tiek nuomojomės. Dabar savos žemės turiu 480 hektarų.

Po truputį – truputį perkame iš žmonių sklypus, kurie tik juos pasiūlo. Parduoda žmonės ne tik po kelis hektarus, pakankamai yra ir normalaus dydžio – 20-30 hektarų sklypų.

Tačiau nė vieno hektaro nesu nupirkęs valstybinės žemės, nors ji būtų daug pigesnė. Neįmanoma jos gauti. Tad už visą žemę, kurią įsigijau, savininkams mokėjau rinkos kainą.

– Prieš porą savaičių ūkininkas G.Alksninis iš jūsų fermų parsigabeno 99 galvijus: karvių bei prieauglio. Ar dar liko jūsų namuose koks gyvulėlis, kad Kūčių naktį būtų su kuo pasišnekučiuoti?

– Porą jų dar turiu. Dar šunelis kieme kiauksi ir viena telyčaitė tvarte dar yra likusi.

– Ferma – tai ne tik gyvuliai, bet ir melžimo įranga, ir gardai, pašarų dalinimo sistemos. Kur visa tai teks padėti?

– Ir dėl įrangos su G.Alksniniu esame taręsi, derėjęsi. Juk įranga yra gera – stropiai ją prižiūrėjome. Žmogus nusipirks ją už smarkiai mažesnę kainą nei kainuotų nauja, ir, šiek tiek patvarkyta, ji dar tarnaus daugybę metų.

Juk į pieno ūkį buvome daug investavę – ir į mėšlo šalinimo įrangą, ir į karvių guliavietes. Pats buvau padaręs gerus gardus veršeliams. Visa tai dabar man nebereikalinga, kaip ir pašarų gamybos technika. Man geriau viską nebrangiai parduoti, nei laikyti nenaudojamą.

– O kam apskritai reikėjo eksportui kelią atveriančio sertifikato? Bandėte kažką parduoti užsienyje?

– Tai dar vienas naujas geras anekdotas (juokiasi).

Sertifikatas jokios juntamos naudos nedavė. Bet mes jį, oi, kaip jutome. Nes reikėdavo pildyti daugybę žurnalų – jis užkrovė įvairių reikalavimų naštą. Paprasčiau tariant, tebuvo papildomi įsipareigojimai, bet apie materialinę naudą negalėjo būti nė kalbos, net ir moralinę – taip pat.

Bet kokiu atveju – su sertifikatu ir be jo – dirbome taip, kad galėtume iš šaldytuvo patys semti pieną ir gerti jį be jokios baimės.

Ir kitam nebuvo gėda jo įpilti. Nuoširdžiai rūpinamės tuo, kad karvės būtų sveikos – kad į perdirbimo įmones nebūtų nuvežtas bet koks pienas.

– Kiek paskutinį kartą perdirbėjai mokėjo už pieno kilogramą?

– Gerai nė nepamenu, berods, 17-18 euro centų. Bet paskutinius porą mėnesių su jais nė nebesiderėjau. Man tai neberūpėjo.

Juk tas „bendradarbiavimo“ principas yra toks: jei tiekiamas pienas perdirbimo įmonei, tenka nuolat jai priminti, kad egzistuoji. Ir nuolat maldauti, kad supirkimo kainą kokiu centu kitu pakeltų.

Buvo laiko tarpsnių, kai pieno supirkimo kainos kilo. Bet ir tuomet reikėdavo kas mėnesį skambinti į įmonę, priminti, kad esi, prašyti, kad už pieną brangėliau sumokėtų.

Bet kokiu atveju tai nėra lygiavertė verslo partnerystė. Perdirbėjų požiūris “kiek noriu, tiek moku“  man nėra priimtinas.

O ir bedarbystė man negresia. Žinau, kad augindamas javus būsiu labiau priklausomi nuo gamtos. Bet geriau viską atsiduoti į Dievulio rankas, nei į „pseudokapitalistų“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.