Ką ir kalbėti apie dovanas: tik išsirink, ko širdis geidžia ir banko sąskaita leidžia, ir bus atgabenta į namus, darbą, sodybą – kurjeriai zuja visur.
Neradai ką įteikti brangiam žmogui? Ne bėda – Lietuvoje labai populiarūs dovanų čekiai. Koja kojon su išmaniosiomis technologijomis žengiantys pardavėjai pasiūlys jų įsigyti per pusę minutės elektroniniu būdu. Kiti atsiųs paštu.
Mažiau pažengę mandagiai paprašys ateiti iki artimiausios parduotuvės.
Tačiau pasirodo, kad liko ir tokių verslininkų, kurie žino, jog dovanų kuponai reikalingi, todėl reikia apie juos skelbti ir interneto svetainėje, ir parduotuvėse. Tik pardavinėti – šiukštu.
Sumąsčiau artimam žmogui, kuris mėgsta daržininkauti, suteikti galimybę prisipirkti sėklų, daigų ar ko nors panašaus. Juk jau netrukus teks pradėti pomidorus daiginti ant palangių virš radiatorių.
Tokiomis prekėmis didžiuojasi nemenkas prekybos tinklas, daugiau nei pusšimčiui savo parduotuvių suteikęs vienos spalvos stotelių, apdainuotų M.Noviko šlageryje, pavadinimus.
Atsiverčiu interneto svetainę – valio, dovanų čekiai yra!
Tiesa, reikia jų nukulniuoti į artimiausią parduotuvę.
Kitaip tariant, stotelę. Nueinu. Akis išplėtusi pardavėja žiūri į mane kaip į triakį ufonautą – kažką apie tuos kuponus girdėjusi viena ausimi, bet jų galima nusipirkti tik centrinėje būstinėje. Mat kažkokia apskaita labai sudėtinga.
Skambinu į tą būstinę: maloniu balsu atsiliepusi moteris paaiškina, kad čekių yra, tačiau ne pas juos, o parduotuvėse. O ta pardavėja, pasirodo, suklydusi.
Nusiraminau ir vėl rengiuosi žygiui į „stotelę“. Tačiau sukirbėjo abejonė, kuriai išsklaidyti darsyk paskambinau į centrinę kontorą.
Pasiteiravau, ar sostinėje nupirktas čekis galios kitose tinklo parduotuvėse. Malonaus balso savininkė pažadėjo pasiteirauti buhalterės ir perskambinti.
Pažadą ištesėjo po poros minučių, tačiau atsakymas nuvylė – kur pirkote kuponą, ten pirkite ir sėklų.
Matote, pas mus buhalterinė sistema tokia jau yra, kitaip ji neleidžia padaryti.
Sukaupęs paskutinius kantrybės lašus nusprendžiau paskambinti į vieno Aukštaitijos miesto, kuriame gyvena tas mano artimas žmogus, „stotelę“ ir tiesiai šviesiai paklausiau, ar turi dovanų čekių. Atsakymas išvertė iš koto: „Šiaip tai turime, bet dabar visus baigėme ir niekas neatveža. Žinote, šventės.“
Žinau, kad šventės. Žinau, jog prieš ir net per jas visi sveikai mąstantys verslininkai verčiasi per galvą, kad įtiktų klientams ir parūpintų jiems visko, ko užsimanys.
O nuo šiol žinau, jog Lietuvoje dar liko ir tokių įmonių savininkų, kuriems labiau nei pelnas rūpi, kad pirkėjas nieku gyvu neužsuktų pas juos. Juk smagu, kad vis platesniame šiuolaikinių technologijų greitkelyje lieka tokių amžino įšalo salelių. Arba stotelių.
Viskas gerai: dovanų krepšelis tikrai nebuvo tuščias, nors jame atsidūrė ir ne tai, ką planavau iš anksto.
Apsileidę verslininkai tikriausiai bent iki pavasario išgyvens be vienos ar kitos dešimtinės eurų, kuriuos visaip kaip stengiausi jiems įbrukti. Ir greičiausiai ne aš vienas.
Eilinį sykį su vaikais žiūrint filmą apie mamutų Kalėdas ėmė juokas – tie plaukuoti drambliai juk dar neišnyko. Visuotinio klimato atšilimo paveikti jie sėkmingai darbuojasi ne tik versle, bet ir politikoje.
Juk kokia reikia būti iškasena, kad nuolat retėjančius rinkėjus (kitaip tariant, klientus) senu papratimu varytum prie urnų, bruktum popierinius biuletenius ir gultumeisi kryžiumi prieš balsavimą internetu.
Sakoma, kad dabar – stebuklų metas. Tad smagių švenčių ir jums, mieli mamutai!