Išsvajotas būstas Turkijoje rusams – lyg akmuo po kaklu

Maskvietės Oksanos šeima kurortiniame Sido mieste Turkijoje butą įsigijo 2010 metais. Pagrindinis motyvas, kodėl rusai priėmė tokį sprendimą – finansinės: statybinė kompanija pasiūlė beprocentį mokėjimų išdėstymą per dvejus metus su 20 proc. pirminiu įnašu.

„Pirkdami dar statomą butą į šį pirkinį žiūrėjome kaip į investiciją ir galimybę sutaupyti bei išsaugoti pinigus, – pasakoja Oksana. – Juolab, kad vietos NT agentas ir statybininkai suokė apie brangstantį NT bei žadėjo visokeriopą paramą, jei sugalvotume butą parduoti bei taip uždirbti“.

Veikė ir emocinis faktorius: „Suprantama, viliojo galimybė už mažiau nei 7 mln. rublių – tiek kainavo apartamentai Side – įgyti 200 kvadratinių metrų gyventi paruoštą pajūrio vilą šiuolaikiškame komplekse, iki kurios nusigauti pakanka ne daugiau nei šešių valandų“.

Nusipirkusi būtinus baldus ir rankandus – visa tai atsiėjo dar apie 20 tūkst. eurų – Oskanos šeima 2011 m. vasarą praleido naujuose apartamentuose.

Dar po metų būstą prižiūrinti kompanija atsiuntė pranešimą apie išsyk 20 proc. padidinamą būsto priežiūros mokestį.

„Prieš pirkdami butą pasiekėme, kad į sutartį būtų įrašytas punktas, jog per metus jo priežiūra negalėtų pabrangti daugiau nei vartotojų kainų infliacija Turkijoje, – sakė Oksana. – Todėl asmeniškai mums tarifai kilo ne tiek stipriai. Tačiau priskaičiavus draudimą ir kitus mokesčius vis tiek teko pridėti 2-2,5 tūkst. eurų per metus. Tuomet supratome, kad verčiau būtų už tuos pinigus nuomotis tokio pat lygio būstą neprisirišant prie vienos vietos“.

Be kita ko, lėktuvų bilietai Maskva-Antalija vietoj 8-12 tūkst. rublių 2012-aisiais dabar jau kainuoja ne mažiau 20 tūkst. rublių.

Nuomoti būstą maskviečiai taip pat nematė prasmės: sezono metu pasiūlymų netrūksta, o gauti nudrengtus apartamentus, kuriuose savaitėmis gyveno svetimi žmonės, geriausiu atveju per metus uždirbant 2 tūkst. eurų, visai nesinorėjo.

Už ilgalaikę buto nuomą siūlyta ne daugiau nei 5 tūkst. eurų per metus. Šita irgi nebuvo išeitis – juk tokiu atveju pati Oksanos šeima nebetektų galimybės naudotis gyvenamuoju plotu.

2013 m. pradžioje rusai nutarė parduoti butą Side. O statybinė kompanija, turinti agentų tinklą skirtingose šalyse, ne tik atsisakė savo tinklapyje įdėti skelbimą apie parduodamą butą, tačiau dar uždraudė Oksanai ant jos pačios buto balkono pakabinti skelbimą apie parduodamą NT.

Saldžiabalsė NT agentė, pasiūliusi Oksanai parduoti butą ir atgauti nors tą sumą, kurią maskviečiai sumokėjo jį pirkdami, savo tinklapyje paviešino skelbimą, prie sumos pridėjusi 20 tūkst. eurų komisinių. Lygiai taip pat pasielgė dar trys rusų ir turkų NT agentūros.

„Tuo metu suvokėme, kur prašovėme: Turkijos kurortuose nėra antrinės gyvenamojo būsto rinkos. NT agentai dirba su statybininkais, iš šių gaudami nuo 5 iki 25 tūkst. eurų už kiekvieną parduotą butą. Todėl trys keturi sandoriai per metus leidžia palyginti neblogai gyventi“, – pasakojo Oskana.

Savarankiški rusų mėginimai parduoti butą naudos nedavė: susidomėjusių neatsirado net ir pritaikius žymią nuolaidą. Po 1,5 metų šeima grąžino butą statybininkams , nuo jo pirminės kainos nubraukusi 20 procentų. Negana to, kompanijos direktorius pareikalavo bute palikti visus rakandus, o mokėjimą atidėjo 1,5 metų.

NT agentūros „Tweed“ vertinimu, šiandien rusams priklauso 35 proc. NT Turkijos kurortuose: butai, vilos bei viešbučiai, restoranai ir kiti objektai Antalijoje, Side, Kemeroje, Brodume, Alanijoje, Marmaryje, Fetijoje.

Net ir per krizę rusai laikėsi trečioje pirkėjų vietoje po Irako ir Saudo Arabijos piliečių. Skaičiuojama, jog dabar NT Turkijoje turi mažiausiai 75 tūkst. Rusijos piliečių.

Kaip pastebi Igoris Indriksonsas, pardavinėti antrąsias vilas Alanijos ir Antalijos kurortuose rusai ėmė 2014 m. pabaigoje.

Po to, kai buvo numuštas lėktuvas Su-24, akivaizdaus rusų bėgimo iš Turkijos nebuvo. NT agentūros „Avito“ duomenų bazė pastaruosius dvejus metus stabili, tačiau butų paklausa nuo 2014 m. sausio smuko du kartus, namų ir vilų – triskart. Vidutinė butų kaina Turkijoje 2014 m. sausį buvo apie 68,3 tūkst. eurų, vilos – 240 tūkst. eurų, 2015 m. gruodį atitinkamai – 55,4 tūkst. eurų ir 183,3 tūkst. eurų. Euro kursas per tą laiką išaugo 71 proc. – nuo 45 iki 77 rublių. Skaičiuojant rubliais, butai pabrango 38 proc., vilos – beveik 30 proc., valiutos ekvivalentu – atitinkamai 20 ir 24 procentais.

Kurotinio NT likvidumas bet kurioje šalyje – aštrus klausimas net ir pačiais dėkingiausiais laikais. Turkijoje situaciją sunkina tai, jog vystomas tik pirminis būstas, kuris didžiulėmis apimtimis kyla kurortuose.

Dar viena turkiškosios rinkos ypatybė – apie 80 proc. sandorių – vadinamieji emociniai pirkiniai: kai kas mėgsta ilsėtis Kemeryje, todėl NT perka ten, kai kam arčiau širdies – Alanija, tad būstą įsigyja šiame kurorte.

Itin svarbų vaidmenį čia suvaidina privatūs agentai, kaip taisyklė – išeiviai iš Rusijos. Jie didžiąją savo klientų masę sužvejoja neatsitraukdami nuo paplūdimio. Paprastai jie dirba su viena dviem statybų bendrovėmis, kurios tą sezoną siūlo geriausią atlygį. Tad susidomėjusiam pasiūlymais klientui aprodomi trys keturi būsto variantai, tarp kurių labiausiai blizga tas, kurį agentas nori parduoti.

Antrinės rinkos būstams ši schema netaikoma: arba NT agentai apskritai čia nežaidžia, arba pardavėjui siūlo pusiau kirsti kainą, o sumažintąją dalį pasiima kaip komisinius.

Privatus agentas Jevgenijus Šutko pasakoja, kad kurortinis NT tiek Turkijoje, tiek Egipte visuomet buvo emocijomis grįstas pirkinys. Pirkėjus viliodavo palyginti neaukšta kaina, galimybė ištisus metus ilsėstis šiltuose kraštuose. Tačiau, pasak J.Šutko, jokių kitų perspektyvų toks NT neturi, o jo išlaikymo sumos ir kelionių išlaidos metai iš metų auga.

Agentas neatmeta, jog po kurio laiko Turkijoje atsiras „pamestų“ NT objektų, mat jų savininkai nepajėgs jų parduoti, nei patys atvykti čia ilsėtis, nei tokių būstų išlaikyti.

Tačiau įmonės „Tranio“ vadovas Georgijus Kačmazovas sako, kad viskas ne taip prastai: „Turkijos NT likvidumas neaukštas. Tačiau galimybių būstus parduoti už pradinę sumą yra, mat kainos Turkijoje pastaraisiais metais paaugo. Viskas priklauso nuo to, už kiek NT pirktas, kur jis ir kokia aplink infrastruktūra. Palyginti su NT kituose Viduržemio jūros kurortuose, būstas Turkijoje palyginti likvidus, todėl iš esmės jį parduoti galima“.

Pabėgti ar likti?

Esamą situaciją ekspertai vertina skirtingai.

„Jei turistų srautai nutrūks, ką ten veikti gyvenamojo NT, viešbučių ir restoranų savininkams? – samprotauja Irina Mogilatova, NT agentūros „Tweed“ generalinė direktorė. Būstą bet kuriuo atveju reikia išlaikyti. Tarkime, už butą, įsigytą už 100 tūkst. JAV dolerių, per metus reikės atseikėti 2-3 JAV dolerių. Šiuo momentu rinka nieko gero nežada. Jei padėtis nepasitaisys, veiksmų planas vienintelis: parduoti NT Turkijoje kaip galima anksčiau“.

Moteris skaičiuoja: jei rusai ims masiškai pardavimui siūlyti Turkijoje įsigytą NT, kainos gali smukti ir 50-70 procentų.

Igoris Indriksonsas turi kitą nuomonę. Jo manymu, esant tokiai situacijai geriau nepasiduoti panikai: „Rusai dažniausiai kliaujasi tėvynainiais. Tai reiškia, kad turkiškąjį NT mėgins siūlyti rusiškuose interneto portaluose. Atsižvelgiant į politines Rusijos ir Turkijos problemas, jo paklausa bus labai žema. Gerai mokant užsienio kalbą, galima mėginti NT objektus siūlyti tarptautiniuose tinklapiuose, besispecializuojančiuose prekyba NT. Kitas kelias – kreiptis į tuo užsiimančią NT agentūrą. Tik visa tai nepigiai kainuos“.

Jo manymu, pirmenybė šioje situacijoje – pirminio būsto pardavėjų rankose. Todėl antrinio būsto savininkams, esant pasiūlos perviršiui, verčiau palaukti porą trejetą metų. Tuomet, tikėtina, rinka grįš į savas vėžias.