Visai neseniai, 2015 metų gruodį, apie sugriežtintą prabangaus nekilnojamojo turto įsigijimo šaltinių tikrinimą paskelbė Didžioji Britanija. Šioje šalyje kontroliuoti lėšų kilmę pavesta nekilnojamojo turto agentūroms, jos įpareigotos tai daryti, nors, pasak Didžiosios Britanijos finansų rinkos analitikų, jų atsakomybė greičiau yra nominali.
Kitokia padėtis Prancūzijoje – ten nekilnojamojo turto pirkimą įformina valstybės paskirtas notaras, ir kontroliuoti pinigų kilmę pavesta bankams, o valstybė kontroliuoja sąskaitą, iš kurios atliekamas mokėjimas.
Panašius, nors ir kitokios struktūros modelius kontroliuoti lėšų, už kurias užsieniečiai perka prabangų nekilnojamąjį turtą, kilmę turi ir Ispanija, Italija, Vokietija.
Iš pirmo žvilgsnio JAV iždo departamento paskelbtas dokumentas niekuo neįprastu nepasižymi, bet tik iš pirmo žvilgsnio.
Jeigu įsigilintume į detales, paaiškėtų, kad tikrieji „FinCEN“ keliami tikslai yra visai ne užkirsti kelią pirkti prabangų nekilnojamąjį turtą už „nešvarius“ pinigus, o atvirkščiai – suteikti tokią galimybę politikams ir verslininkams iš tų šalių, kuriose Amerika turi savų giluminių interesų, ir patikimai „pakabinti“ ant kabliuko jau po sandorio sudarymo.
Ir pirmąja šalimi, kurioje JAV interesai bus užtikrinami tokiu būdu, oficialiai įvardyta Rusija.
Pirmiausia kovos su pinigų plovimu ekspertai jau seniai atkreipė dėmesį į tai, kad JAV jau daugelį metų buvo vienintelė valstybė, turinti patrauklaus prabangaus nekilnojamojo turto ir neįdiegusi pinigų kilmės kontroliavimo sistemos – netgi formalios. Maža to, daugelį metų tik Jungtinėse Valstijose prabangų nekilnojamąjį turtą galima buvo nusipirkti už grynųjų pinigų maišą – Europoje ši praktika nebenaudojama jau du dešimtmečius – nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio.
Tai, kad tas nekilnojamasis turtas nebuvo perkamas gyventi, jau seniai buvo žinoma valdžios institucijoms. JAV gyventojų surašymo biuro oficialūs duomenys rodo, kad Niujorke 30 proc. visų butų tarp 49-osios ir 70-osios gatvių ir tarp Penktosios ir Parko aveniu Manhetene būna tušti bent dešimt mėnesių per metus.
Ir dėl savininkų taip pat nebuvo iliuzijų. Autoritetingas prabangaus nekilnojamojo turto tyrimų biuras „PropertyShark“ savo ataskaitose jau keletą metų pažymi, kad nuo 2008 metų maždaug 34 proc. prabangių Manheteno namų pardavimo įforminta anoniminių pirkėjų interesais, o pinigai už juos buvo pervesti iš užsienio bankų numerinių sąskaitų arba nekilnojamasis turtas nupirktas per specialiai registruotas kompanijas, kurių savininkų pavardės nežinomos ir neretai priklauso užsienio jurisdikcijai.
Tokią taktiką, pažymi „PropertyShark“ specialistai, labai retai naudoja vietiniai gyvenamojo nekilnojamojo turto pirkėjai, kadangi ji neleidžia pretenduoti į mokesčių lengvatas, bet leidžia išsaugoti savininkų užsieniečių anonimiškumą.
Maža to, nuo nieko nebuvo slepiamas netgi pelno procentas, kurį ima Niujorko teisininkai už nekilnojamojo turto „anonimizaciją“.
Kadangi parduodant nekilnojamąjį turtą Manhetene pateikiama visa perpardavimų istorija, netgi šiandien NT agentūrų duomenų bazėse galima pamatyti, tarkime, konkretų skelbimą apie parduodamą butą su trimis miegamaisiais elitiniame komplekse „One57“, kurį teisinė firma įsigijo savo vardu už 32 milijonus dolerių ir iš karto paskelbė parduodanti už 41 milijoną, bet jau kartu su įregistruota neskaidria kompanija (JAV teisinėje praktikoje vadinamąja LLC – iš angl. „A limited liability company“ – JAV paplitęs uždarųjų akcinių bendrovių pavadinimas. – Red.), kuriai ir perrašytas nekilnojamasis turtas. Viskas teisėta.
Šį pirkėjų „nepaprastą kuklumą“ atspindi netgi pastatų architektūra. Pavyzdžiui, statant gyvenamąjį kompleksą „Time Warner Center“ buvo įžvalgiai suprojektuota keletas įėjimų į jo 192 butus – ne tik pro paradines dviejų bokštų duris, bet ir pro prekybos komplekso parduotuves ir į pastatų kompleksui priklausantį viešbutį „Mandarin Oriental Hotel“. Netgi pastato aukštų skaičius užmaskuotas – tai, kas iš gatvės matyti kaip 80 aukštų bokštai, iš tikrųjų turi 53 aukštus su dviem eilėmis didžiulių langų kiekviename aukšte.
Trumpai drūtai, visi viską suprato, ir jau seniai. Tad niekas netrukdė jau prieš daugelį metų pastatyti užtvarą „nešvariems pinigams“, plaukiantiems į Jungtinių Valstijų nekilnojamąjį turtą elito pamėgtose vietose.
Programos, kurią dabar pradeda vykdyti JAV iždo departamentas ir jo policija „FinCEN“, detalės leidžia tvirtinti, kad tai buvo padaryta sąmoningai.
„FinCEN“ programa iš principo skiriasi nuo bet kurios kitos europinės programos – pirmiausia tuo, kad ji nekontroliuoja nekilnojamojo turto pirkimo, bet kontroliuoja jau nupirkto turto savininkus – ir dar daug metų atgal. Tuo ji yra unikali.
Tam sukurtas kontrolės mechanizmas – ne sandorio ir ne savininko, o draudimo, be kurio toks nekilnojamasis turtas neeksploatuojamas, beneficiantų. O kadangi apdrauda visada išmokama teritorijoje, kurioje yra nekilnojamasis turtas, tai yra, Jungtinėse Valstijose, tad kad ir kiek būtų tampoma fiktyvaus pirkimo virvutė, draudikas visada tiksliai žino, kas šiandien yra tikrasis to ar kito mansardinio buto Manhetene ar vilos Majamyje-Deide savininkas. Su vardu, pavarde ir mobiliojo telefono numeriu, labai dažnai prasidedančiu +7… arba +86...
O mėginti paslėpti save nuo savo paties draudiko – vadinasi, duoti jam į rankas teisinį instrumentą atsisakyti mokėti išmoką, kuo jis nedelsdamas pasinaudos.
Iki vakarykščios dienos nekilnojamojo turto draudikai neprivalėjo atskleisti prabangaus nekilnojamojo turto draudimo pinigų gavėjų vardų. Dabar jie pateiks šiuos duomenis „FinCEN“ – ir dar priežiūros tvarka, netgi be teismo nutarties.
Pelėkautai užsitrenkė.
Antra „FinCEN“ paleisto mechanizmo ypatybė, išskirianti ją iš bet kurios europinės sistemos, užtveriančios kelią nelegaliems pinigams prasiskverbti į investicijų į prabangų nekilnojamąjį turtą sritį, yra ta, kad pats sandoris nekontroliuojamas ir nekvestionuojamas.
Tai yra, jei, pavyzdžiui, italų ar ispanų finansų kontrolieriai aptiks įtartinų finansinių srautų, jie sandorį privalo užblokuoti.
Amerikiečių finansų policininkai pagal įvestas taisykles neprivalo trukdyti sudaryti sandorį. Jie juk kontroliuoja ne nekilnojamojo turto agentūrą, ne pirkėjus ir pardavėjus, ne teisininkus – jie kontroliuoja nekilnojamojo turto draudimo bendroves. Niekas iš sandorio dalyvių negaus nė vieno pranešimo ar užklausos.
Sugautas pelytes iškratė į narvelį-kaupiklį ir atidarytus palėkautus pastatė į ankstesnę vietą.
Iždo departamento naujoji iniciatyva yra platesnės federalinės programos dalis.
JAV iždas ir federalinės teisėsaugos institucijos (pirmiausia FTB) šią savaitę padarė bendrą pareiškimą apie tai, kad pradeda savo programas: bus tiriamos prabangaus nekilnojamojo turto pardavimo detales, pirmiausia numatyta baigti su specializuotų ribotos atsakomybės bendrovių, JAV praktikoje žinomų kaip LLC, nuosavybės anonimiškumu ir pradėti taikyti naujas sandorių sudarymo procedūras, kur bus privaloma atskleisti LLC-pardavėjus beneficiantus.
Ši spaudimo linija skirta tam, kad būtų užbėgta už akių galimybei greitai atsikratyti nekilnojamojo turto tuo atveju, jei kam nors „FinCEN“ programa sukeltų didelį nerimą.
Ant narvelio su pagautomis pelėmis pakabinta spynelė.
Oficialiais Niujorko merijos duomenimis, vien tik antrajame 2015 metų pusmetyje Manhetene buvo įregistruoti 1045 gyvenamojo nekilnojamojo turto, kurio vertė didesnė kaip 3 mln. dolerių, pardavimo sandoriai, kurių bendra vertė 6,5 mlrd. dolerių.
Serija straipsnių Niujorko leidiniuose 2015 metų pabaigoje įvardija kelias dešimtis žinomų rusų, prabangaus nekilnojamojo turto Manhetene savininkų – tarp jų yra dabartinių valstybės tarnautojų ir parlamento narių.
Tačiau naujoji „FinCEN“ programa leidžia suprasti, kodėl jie tą nekilnojamąjį turtą galėjo įsigyti.