Bet viskas taip gražu tik teorijoje. Praktika visiškai kitokia. Ir nors akcijų rinkos kartais gali tapti ekonomikos indikatoriumi, tačiau neretai nutinka, jog akcijų kainų pokyčiai yra susiję tik su investuotojų emocijomis ir niekaip neatspindi realios situacijos.
Kaip pavyzdžiui pastarasis finansų rinkų kritimas. Nuo praeitos vasaros iki 2015 metų galo išsivysčiusių valstybių akcijų indeksai realiai pastovėjo vietoje arba kažkiek pakrito, o tik prasidėjus 2016, viskas smigo žemyn su pagreičiu ir šių metų pradžia tapo prasčiausia metų pradžia akcijų indeksams istorijoje.
Nors pretesktų tam buvo daug, tačiau realių priežasčių ne, o rinkų kritimas buvo paremtas tik emocijomis.
Vienas dažniausiai cituojamų pretekstų buvo Kinijos ekonomikos augimo lėtėjimas. Pasaka prasidėjusi nuo Kinijos akcijų rinkų burbulo išsiplėtė iki galimų pasaulio pabaigos scenarijų. Nepaisant, jog daugelis analitikų ir ekonomistų bei šiaip mokančių skaičiuoti rodė, kad Kinija ne stoja, o pereina nuo gamybos link paslaugų ekonomikos modelio, rinkos dalyviams tai buvo nesvarbu ir vadovaudamiesi iracionalimis baimėmis, jie Kinijos ekonomiką nuvertino beveik iki išnykimo. Konkrečiau, rinkos dalyvių vertinimu, Kinijos ekonomika turėtų augti bent 3 kartus mažiau, nei sako oficialūs Kinijos duomenys arba bent 2 kartus mažiau, nei skaičiuoja šiek tiek pesimistiškesni profesionalūs analitikai, arba Pasaulio Bankas. Kas iš esmės galėtų nutikti tik tuo atveju, jei visa Kinija 9 šių metų mėnesius visiškai nieko neveiktų ir nieko nepirktų.
Antru pretekstu tapo toks pritemptas faktas, jog JAV įmonių veiklos duomenys tris ketvirčius iš eilės prastėja. Iš esmės šis teiginys yra teisingas. Kaip ir techniškai teisingas teiginys, jog Putinas nieko neužpuolė.
Žiūrint šiek tiek giliau ir racionaliau, lengva pamatyti, kad prastėjo ne tiek JAV įmonių veiklos duomenys, kiek naftos industrijos ir su ja susijusių industrijų įmonių veiklos duomenys. Kas yra visai logiška, įvertinant 70 procentų naftos kainos kritimą per keletą metų.
Atliekant detalią analizę akivaizdu, kad šiaip JAV įmonių veiklos duomenys gerėjan. Ir jei atmestumėme kasybos bei energetikos sektorius, JAV įmonių veiklos rezultatų gerėjimas žiniasklaidoje būtų nušviečiamas kaip labai spartaus ekonomikos augimo ženklas. Nors atmesti šių sektorių negalime, tačiau jų įtaka ekonomikai yra per maža, kad vertėtų į juos kreipti išskirtinį dėmesį.
Galiausiai, paskutiniu populiariuoju pretekstu tapo naftos kainos kritimas ir naftos industrijoje galimai prasidėsianti bankrotų banga. Šis argumentas jau yra visai logiškas. Nes dabartinėmis kainomis, naftą kasti yra pelninga tikrai ne visiems.
Pavyzdžiui JAV skalūninės naftos išgavėjų savikaina tikrai aukštesnė, nei dabartinė žaliavos rinkos kaina. Aukštesnė savikaina ir tų įmonių, kurios žaliavą išgauna įvairiuose telkiniuose, esančiuose jūrose ar vandenynuose. Be to, dabartinės kainos ne tik po vandeniu tempia kai kuriuos išgavėjus, bet ir neleidžia atidarinėti naujų gręžinių.
Norint atidaryti naują gręžinį ir tikėtis, jog jis bus pelningas, reikalinga maždaug 40-45 JAV dolerių už barelį naftos kaina (imant industrijos vidurkį). O dabar kaina sukasi ties 30 dolerių už barelį. Todėl įmonėms tenka atsisakyti jau pradėtų ar netolimoje ateityje planuotų pradėti projektų, o į tuos planus suinvestuoti dažnai skolinti pinigai nesugrįžta.
Tad dėl žemos naftos kainos atsirado didelė sisteminė bankrotų rizika tarp pasaulio naftininkų. Investuotojams tai sukėlė baimę, nes dauguma naftos kompanijų veiklą finansuojasi skolindamosis pinigus iš bankų ir kitų finansinių institucijų. Todėl prasidėjusi bankrotų banga naftos industrijoje reikštų, jog bankai neatgautų paskolintų pinigų, kas priverstų susvyruoti visą finansinę sistemą.
Bet vėl, vertinant realius skaičius o ne teorines baimes, dauguma bankų su naftos industrija nėra susiję taip stipriai, kaip kai kurie įsivaizduoja. Ypač sąlyginai mažai finansų institucijos susijusios su rizikingiausiais naftininkais. Ir net jiems visiems bankrutavus vienu metu, bankų patirti nuostoliai dažnai suvalgytų iki 20 procentų jų turimų privalomųjų rezervų.
Būtent todėl šiais metais įvykęs kritimas ir buvo labai įdomus. Investuotojai, o ypač smulkieji, fiksavo savo pozicijas nesuprasdami, kas vyksta. Ir nors praeitų metų viduryje bei pabaigoje buvo galima matyti, kad iš rinkų traukiasi ir labai dideli žaidėjai, tokie kaip Saudo Arabija bei Norvegija (siekdami padengti trūkumus biudžete susidariusios dėl naftos kainos kritimo), tačiau didžiąją dalį šių metų pardavimus vykdė paprasčiausi smulkieji investuotojai.
Tuo tarpu dideli žaidėjai ramiai sau laukė, kada mažiukai nustos panikuoti ir išsiparduos viską ką turi, labai dėl kritimo nesukdami sau galvos bei pastoviai papildydami vieną ar kitą smarkiai atpigusią poziciją.
Įvairios žiniasklaidos priemonės bei profanai analitikai smulkiuosius pardavinėti skatino dar labiau. Žinutės apie tai, kiek smarkiai sulėtėjo Kinijos augimas, blogų ekonomikos naujienų akcentavimas, pastovus situacijos lyginimas su praėjusiomis krizėmis ir kitaip skleidžiamas neigiamas sentimentas generavo daug paspaudimų, todėl žiniasklaidai tai tiko.
Smulkieji ieškojo pritarimo, kodėl reikia pardavinėdami, todėl be lašelio cinizmo priėmė visas spausdinamas nesąmones bei pritemptus faktus kaip nepaneigiamą realybę ir bėgo iš rinkų. Taip susidarė save skatinanti sistema: smulkieji bijojo šešėlių, todėl išsipardavinėjo, o jų baimes skatino žiniasklaida, kas lėmė didesnius išsipardavimus ir dar didesnį kritimą, kas skatino tiek baimę, tiek naujus kreivus tekstus.
Visame šiame reikale begalė smulkiųjų investuotojų prarado labai daug pinigų. Tuo tarpu dauguma didžiųjų investuotojų kritimą išnaudojo arba pozicijoms pildytis arba tiesiog į jį nekreipė per daug dėmesio. O kainoms nukritus iki jų norimų lygių, pradėjo pirkti įvairias kompanijas.
Ko gero, didieji investuotojai iš kritimo vėl uždirbs. Ypač įvertinus tai, jog per pirmąsias šių metų savaites smulkieji išsiskerdė tarpusavyje, daugelis prarado beveik visus pinigus ir užsipirkti dabartinėmis labai pigiomis kainomis neturi už ką.
Po metų dabartinę situaciją visi prisimins kaip puikią progą uždirbti. Tačiau daugelis pradedančiųjų su tokiu teiginiu nesutiks, nes nemoka pripažinti klaidų ir dabartinį pakritimą verčia vertinti kaip pasaulio pabaigą.
Dauguma neprofesionalių investuotojų šiuo metu atmeta visus faktus ir kreipia dėmesį tik į tai, ką nori kreipti. Realūs skaičiai iš JAV, Europos ar Kinijos bei šių valstybių įmonių jų nedomina. Jie būtinai suras kažką neigiamo ir toliau visam pasauliui įrodinės, kad viskas turi kristi ir turi būti pasaulio pabaiga.
Tuo ir žavios finansų rinkos. Nors teoriškai jos turėtų rodyti, kaip sekasi ekonomikai, tačiau praktiškai, ypač su interneto atėjimu, jos tampa smulkiųjų investuotojų emociniu barometru ir galimybe profesionalams ne taip sunkiai uždirbti didesnius pelnus.
Nes nepatyrę investuotojai savo sprendimais nepasitiki ir neturi stuburo, todėl yra linkę klausyti visko, kas sakoma žiniasklaidoje. Tuo tarpu profesionalai atlieka savo analizę ir priima realiais faktais paremtus sprendimus. Tuomet smulkieji išsigąsta ir lieka be kelnių, o profesionalai perkasi jachtas.
