Tarptautinis valiutos fondas (TVF) sumažino pasaulinio augimo prognozes nuo 3,4 iki 3,2 proc. 2016-aisiais, iki 40 proc. padidinta recesijos tikimybė euro zonoje ir Japonijoje.
TVF yra susirūpinęs, kad pasaulinis ekonomikos atsigavimas trunka pernelyg ilgai, augimas yra per silpnas, todėl „imuninė sistema“ yra neatspari naujoms ligoms. Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas Kaushikas Basu sako, kad pasaulinė krizė paliko „pūliuojančias žaizdas“, kurios negyja, rašo telegraph.co.uk.
Finansų analitikas V. Katkus pažymi, kad iki 2007-ųjų krizės viso pasaulio ekonomika augdavo apie 4 proc.
„Sutariama, kad, jei pasaulio ekonomikos augimas nukrenta žemiau 3 proc., vadinasi, atsiduriama kriziniame laikotarpyje. 2008-aisiais pasaulinės ekonomikos augimas buvo -0,07 BVP. Šiuo metu TVF sako, kad ekonomika augs 3,2, Pasaulio bankas – 2,7 proc.
Abi institucijos savo prognozes pastaruoju metu mažino, taigi akivaizdu, kad tendencijos gan sparčiai juda į blogąja pusę. Keliaujame jei ne link krizės, tai link didesnės stagnacijos“, – kalba finansų analitikas.
Ar paveiks Lietuvą?
Ekonomistas Romas Lazutka pažymi, kad pasaulinio ekonomikos augimo prognozė labai priklauso nuo pagrindinių regionų – Kinijos, JAV, ES, Indijos, o pasaulinis ekonomikos augimas, ar jis siektų 3,2, ar 2,5 proc., gali neturėti jokio poveikio Lietuvai.
„Kartais bandoma aiškinti, kad, jei JAV ar ES šalyse ekonomika augs, žmonės ten pirks daugiau, be kita ko, ir lietuviškų prekių. Tačiau mūsų eksportuotojai yra tokie smulkūs, kad gali būti net priešingai. Tarkime, jei kur nors ekonomika augs lėčiau ir žmonės mažiau uždirbs, jie, užuot pirkę suomiškus baldus, gali imti pirkti lietuviškus.
Didžiulių sukrėtimų bangos nueina per visą pasaulį, tačiau lėtesnis ar greitesnis pasaulinės ekonomikos augimas gali neturėti jokio poveikio“, – kalba R. Lazutka.
Savo ruožtu V. Katkus pažymi, kad euro zona vos atsigavo, pasiekė prieškrizinį lygį, tačiau problemų joje liko – kad ir Italijos bankiniame sektoriuje, kur nuo krizės nesumažėjusios blogos paskolos sudaro 17 proc. BVP.
„Jei italai neišspręs šios problemos, euro zonoje atsivers tikrai nemaža bankinė smegduobė, ir tikrai pajusime to pasekmes. Azijos sulėtėjimas gali paveikti Vokietiją, su kuria ir mes turime eksporto santykių, tad ir čia tikėtinas netiesioginis poveikis“,– kalba jis.
Iš vyriausybių tikisi neįmanomo?
TVF įspėjo šalių vyriausybes, kad finansinė suirutė ir ekonominė stagnacija plis, jei artimiausiu metu nebus imtasi ryžtingų veiksmų. Kadangi centriniai bankai savo amuniciją beveik visiškai išnaudojo, atėjo metas vyriausybėms žengti savus žingsnius: skirti pinigų investicijoms, stengtis, kad jų ekonomika taptų produktyvesnė, gerinant švietimą, sudarant sąlygas lengviau samdyti ir atleisti darbuotojus, remiant inovacijas ir konkurenciją.
„TVF supranta, kad privatizacija, dereguliacija ir tarptautinių prekybos barjerų mažinimas yra tai, ko reikia ekonomikos augimui skatinti. Turbūt visi sutiktų, kad tarptautinių prekybos barjerų mažinimas yra labai reikalingas.
Pavyzdžiui, Šengeno zonoje kiekvienais metais įvyksta maždaug 24 mln. verslo kelionių, sienos krovininiais automobiliais ar kitu krovinius pervežančių transportu kasmet kertamos 57 mln. kartų. Jei Šengeno zona subyrėtų, skaičiuojama, kad per 10 metų nuostoliai siektų nuo 530 mlrd. iki 1,4 trln. JAV dolerių (10 proc. BVP augimo)“, – aiškina V. Katkus.
Pašnekovų teigimu, valstybės subsidijos, apie kurias taip pat diskutuojama, daugelyje šalių yra labai ribotos. Nors kai kurios šalys ir ryžtasi didinti biudžetų deficitus, pažeisdamos Mastrichto kriterijų reikalavimus.
Darbo santykių liberalizavimas, anot R. Lazutkos, taip pat nėra visiems tinkama išeitis: „Darbo santykių liberalizavimas negali padėti skatinti ekonomikos, kai ekonomikos aktyvinimui labai trūksta paklausos.
Tai, kad bus lengviau priimti ar atleisti darbuotojus, neturi daug įtakos: jei įmonė turi kam parduoti produkciją, apie atleidimus ji negalvoja. Nuogąstavimai dėl išeitinių išmokų, mano galva, taip pat yra perdėti. Šalyse, kuriose pajamos didesnės ir tolygiau pasiskirsčiusiosios, žmonės daugiau vartoja, darbo santykių liberalizavimas turi daugiau prasmės.“
Tačiau, pasak finansų analitiko V. Katkaus, jei ekonominis augimas, paklausa mažėja, niekas neturėtų rekomenduoti reformų, nes kiekviena reforma atneša sąnaudas vyriausybei, darbuotojams, šalies piliečiams. Reformas yra geriausia vykdyti tada, kai ekonomika auga, sako jis.
Gresia ilgalaikė stagnacija
Europos centriniam bankui beveik priėjus savo skatinimo priemonių ribą, kaip paskutinis būdas paskatinti vartojimą įvardijami „pinigai iš malūnsparnio“, pasakoja V. Katkus. „Galbūt už dyką pradėjus dalyti eurus, žmonės pradėtų pirkti ir palaikytų ekonomiką. Tačiau Europos centrinio banko pirmininkas Mario Draghi tokią priemonę pavadino įdomia ir pasakė, kad ji nėra svarstyta“, – kalba finansų analitikas.
Pasaulyje susiklosčiusi ekonominė situacija yra visiškai nauja, ir, anot pašnekovo, niekas nežino, kokia yra išeitis. Ar padaryta klaida, ar ne, V. Katkaus teigimu, parodo tik pasekmės.
„Paklausa mažėja, reformų noras – taip pat. Kalbama, kad augimą turi palaikyti vyriausybės, didindamos biudžeto deficitą, Europos centrinis bankas – pinigų spausdinimo programų apimtis. Jei tai nepadės, įžengsime į ilgą stagnacijos laikotarpį, kai, dingus gero gyvenimo perspektyvai, žmonių lūkesčiai taps pesimistiniai, vartojimas dar mažės, ir užburtas ratas suksis toliau.
Ta stagnacija reiškia, kad tie, kurie neturi darbo, jo ir negalėtų tikėtis, įmonės nebeinvestuotų, atsirastų didelė socialinė atskirtis. Po tam tikro laiko tokia situacija vestų į nuskurdusių gyventojų maištus, didėjantį nusikalstamumą“, – dėsto pašnekovas.
