Tačiau susidaro įspūdis, kad pinigų stinga, – pastaruoju metu pasipylė Seimo narių pasiūlymai vis daugiau įvairių priežiūros įstaigų išlaikyti ne iš biudžeto, o iš verslo mokamų įnašų.
Bene daugiausia ginčų sukėlė ketinimai perkelti Konkurencijos tarybos išlaikymą nuo valstybės ant verslo įmonių pečių. Trijų valdančiųjų frakcijų atstovai įregistravo projektą, pagal kurį daugiau nei po 20 mln. eurų pajamų per metus gaunančios bendrovės konkurencijos prievaizdams turėtų atseikėti po 6 tūkst. eurų.
Vakar Seimas nutarė šių pataisų kol kas nenagrinėti, tačiau negalima atmesti, kad jos bus siūlomos vėliau.
Anot sumanytojų, būtent stambiosios bendrovės dažniausiai patenka į Konkurencijos tarybos akiratį, todėl jos ir turi susimokėti. Apskaičiuota, kad 2014-aisiais šalyje tokių įmonių buvo apie 480, tad taryba gali tikėtis kone 2,9 mln. eurų biudžeto. Kur kas didesnio nei dabartinis su mažiau nei 1,7 mln. eurų.
Tarybos vadovybė iš esmės pritarė šiai idėjai ir tikino, kad tokiu atveju institucija jaustųsi labiau nepriklausoma. Asociacija „Investor’s Forum“ irgi pareiškė panašią nuomonę.
Gražu? Nebent iš pirmo žvilgsnio. Viena vertus, kai Konkurencijos tarybai teisinėse grumtynėse tenka suremti kumščius su brangiausius advokatus nusamdyti galinčiais verslo milžinais, kartais jėgos būna ne visai lygios. Mat pasitelkti geriausių teisininkų ji negali dėl pinigų stygiaus.
O šiurkščiausi pažeidimai – karteliai – nustatomi ne taip dažnai ir toli gražu ne visada juos sudaro didžiausios kompanijos. Nusideda ir smulkieji rinkos dalyviai, tačiau pagal naują tvarką jie jokių įmokų prievaizdams nemokėtų.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad Konkurencijos taryba tiria toli gražu ne vien verslo bendroves. Pastarosios į mokėtojų gretas irgi nepatektų.
Trečia, netgi stambiajam verslui 6 tūkstančiai eurų anaiptol nėra smulkmė. Be to, kyla abejonių, ar tokių įmonių maitinami prižiūrėtojai prireikus pasiryš kirsti šaką, ant kurios patys sėdės. „Jeigu finansuosime iš kontroliuojamųjų įmonių, susidursime su skaidrumo ir kitomis problemomis“, – įspėjo Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas V.Sutkus.
Kad ir kaip būtų, Lietuvoje yra ne viena institucija, kurią išlaiko jos reguliuojami ūkio subjektai. Tai ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir Ryšių reguliavimo tarnyba. Jas ir Valstybinę energetikos inspekciją šiuo metu planuojama sujungti į bendrą Infrastruktūrų reguliavimo tarnybą, bet esminės finansavimo nuostatos dėl to neturėtų keistis.
Tačiau skirtumas nuo Konkurencijos tarybos yra tas, kad šios įstaigos prižiūri konkrečius ir labai specifinius sektorius.
Tas pat – dėl Lietuvos banko. Šįmet komerciniai bankai, jų filialai ar kredito unijos jam išlaikyti turės atseikėti 0,00513–0,0153 proc. vidutinio metinio turto (nelygu įstaigos statusas), mokėjimo įstaigos – 0,009 proc. metų apyvartos, draudimo kompanijos – 0,234 proc. šalyje pasirašytų draudimo ar perdraudimo įmokų.
Panaši tvarka egzistuoja jau seniai ir niekas dėl jos nedejuoja. Tai yra įprasta pasaulinė praktika.
Bet Konkurencijos tarybos atveju padėtis kiek kitokia. Mat jos atliekami tyrimai nėra taikomi konkrečiam verslo sektoriui, o dažnai ir išvis išeina už verslo lauko ribų. Todėl perkelti jos finansavimą tegul ir keliems šimtams įmonių vargu ar sąžininga ir protinga.
Matyt, skaidrumo labui geriausia būtų šiai tarybai pinigų skirti iš valstybės biudžeto, sykiu akylai stebint, kad išaugusi suma nebūtų pravalgoma arba iššvaistoma įvairaus plauko konsultantams, kaip mūsų valdžios institucijose ne kartą yra nutikę.
Kur kas daugiau grėsmių gali sukelti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto sumanymas, kad azartinių lošimų rinkos dalyviai patys finansuotų Lošimų priežiūros tarnybą.
Tai pasiūlęs socialdemokratas B.Bradauskas aiškino, kad iš biudžeto šįmet 0,5 mln. eurų gausiančiai institucijai reikia dar bent 0,2 mln. eurų geresniems specialistams pritraukti.
Bet tokiu atveju Lošimų priežiūros tarnybos vadovus ir darbuotojus turėtų apimti šizofrenija: mat viena esminių jų priedermių yra apsaugoti visuomenę nuo neigiamų lošimo pasekmių, tačiau daugiau užsidirbti jie galėtų tik skatindami didesnę lošimo kompanijų apyvartą. Kitaip tariant, jiems būtų geriau, jei žmonės kazino ar automatų salonuose paliktų kuo daugiau pinigų.
Šitaip mąstant galima nusiristi iki to, kad alkoholio ar tabako vartojimo prevencija užsiimančias įstaigas irgi remtų degtinės ar cigarečių pardavėjai. Koks būtų tokių prievaizdų nepriklausomybės lygis, galima nesunkiai numanyti.
Bet koks legaliai, sąžiningai veikiantis verslas ir šiaip atseikėja tiek mokesčių, kiek jam užkrauta. Todėl absurdiška, jeigu valstybė, nė kiek nesumažinusi jau esamos naštos, pridėtų ir papildomų mokesčių.
O kaip paremti aimanuojančius įvairių sričių prievaizdus, jei to išties reikia? Galima prisiminti, kad biudžete lėšų atsirado pieno gamintojams, jau svarstoma apie pridėtinės vertės mokesčio lengvatą šviežiai mėsai. Vadinasi, padėtis ne tokia jau prasta.