Neseniai Šanchajuje viešėjęs Rusijos žemės ūkio ministras Aleksandras Tkačiovas užsiminė, kad jo šalis per Kazachstano teritoriją gali tiekti gėlą vandenį jo stokojančiam Uigūrijos regionui Kinijoje.
Iš esmės tai ne kas kita, kaip bandymas atgaivinti SSRS laikų planus pasukti Sibiro upes Vidurinės Azijos link.
Tiesa, šio regiono valstybės neturi pinigų tokiems projektams. Užtat šalia jų esanti Kinija pakankamai turtinga, tačiau stokoja vandens.
Kinijoje – deficitas
Kol kas A.Tkačiovo planai kukloki – jis kalbėjo apie galimybę perpumpuoti į Kiniją kasmet Altajaus krašte paplūstančius apie 70 mln. kubinių metrų polaidžio vandenų.
Tačiau toliau užsimenama, kad bendromis pastangomis gali būti išplėstas Obės baseinui priklausantis kanalas, o tuomet kinai gali tikėtis apie milijardo kubinių metrų vandens per metus.
Kam šiai Azijos valstybei tiek vandens? Stebėtis neverta, nes dėl pramonės revoliucijos Kinijoje išseko apie 30 tūkst. upių ir maždaug 400 šios šalies miestų junta vandens stygių. O juose gyvena ir po milijoną ar gerokai daugiau žmonių.
Apskaičiavo net kainą
Kinai jau senokai perka rusišką gėlą vandenį iš Baikalo ežero ir, supilstę į butelius, gabena į savo šalį.
Kol kas jo užtenka kelioms dešimtims tūkstančių šeimų, bet prekybos apimtį tikimasi padidinti šimtus kartų.
Tai šiam ežerui neturėtų pakenkti. Anot mokslininkų, kasmet iš Baikalo be jokios žalos gali būti išpumpuota 0,4 kubinio kilometro vandens. Tai – net 400 mln. tonų.
Jungtinių Tautų Organizacija jau senokai įspėjo, kad gėlo vandens deficitas auga ir per artimiausius 2–3 dešimtmečius dėl jo išteklių į įvairius konfliktus gali įsitraukti apie 3 mlrd. žmonių. Pirmiausia Azijoje ir Afrikoje.
Rusija, kurios biudžeto pajamos iš atpigusios naftos smarkiai išsekusios, ieško kitokių pinigų šaltinių. O gėlas vanduo gali būti vienas jų.
Rusijos geografų sąjunga jau apskaičiavo viso Baikalo vertę, jei litras vandens bus parduodamas vos už vieną dolerio centą.
Tuomet šis ežeras kainuotų 236 trilijonus dolerių (per 207 trilijonus eurų). Arba 7 kvadrilijonus rublių.
Visas Rusijos ūkis šiuo metu yra vertinamas perpus mažiau – apie 3,5 kvadrilijono rublių.
Gaivina palaidotą idėją
Tačiau Baikalas – dar ne viskas. SSRS laikais net 112 mokslo tyrimų institutų rengė studijas, kaip būtų galima pasukti dalį Sibiro upių į pietus.
Jau buvo parengtas 2,55 tūkstančio kilometrų ilgio, 130–300 kilometrų pločio ir 15 metrų gylio kanalo, turėjusio plukdyti vandenis iš Obės per Kazachstaną į Uzbekistaną, projektas.
Tačiau ir tuomet sugebėjo sukilti ekologai.
Anot jų, dėl tokio žmogaus įsikišimo galėjo nusekti didžiuliai vandens telkiniai, žūti aibės paukščių ir gyvūnų. Tad įgyvendinti tokių sumanymų niekas nesiryžo.
Tačiau dar 2010 metais Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas su tuomet Rusijai vadovavusiu Dmitrijumi Medvedevu užsiminė, kad šie planai gali būti atgaivinti. Dabar – juo labiau, nes galimų vandens pirkėjų gretose atsidūrė ir Kinija.
Pasipiltų užsakymai
Kremliui artimi verslininkai mielai sutiktų dalyvauti tokiame projekte. Jiems pavyko susikrauti turtus statant brangius dujotiekius ir naftotiekius, o tiesiant vandens kelią Kinijos link galima uždirbti ir protu sunkiai suvokiamas sumas.
Tiesa, radijo stoties „Echo Moskvy“ apžvalgininkas Matvejus Ganapolskis įspėjo, kad tokiam sumanymui reikia surengti referendumą – juk vis dėlto ketinama pardavinėti visai valstybei priklausantį turtą.
„Galiu nesunkiai nuspėti jo rezultatus: žmonės vandens parduoti nesutiks, užtat mielai perleis Kinijai žemės ūkio ministrą A.Tkačiovą ir paprašys, kad Pekinas jo nesugrąžintų atgal“, – juokavo apžvalgininkas.