Prienuose įsikūrusi bendrovė „Sportinė aviacija ir Ko“ – viena iš keturių pasaulio įmonių, kur rankomis gaminami unikalūs skraidymo aparatai. Kasmet čia sukuriama apie dešimt sklandytuvų, iškeliaujančių į užsienį, o vieno aparato kaina – 60–80 tūkstančių eurų.
Aitrus dažų ir klijų kvapas kutena nosį vos tik pravėrus duris. Čia dirbantys inžinieriai konstruktoriai, technologai diktuoja aviacijos madas.
Kokios jos sklandytuvų pasaulyje? Kokie modeliai populiariausi? Pasirodo, viskas priklauso nuo to, kas laimi pasaulio čempionatą.
Pasipylė užsakymai
Į prizininkų gretas pavyko įsibrauti ir lietuviams, netgi moteriai sklandytojai. Pernai trečiąją vietą Danijoje vykusiame pasaulio sklandymo čempionate užėmė Prienuose gyvenanti sklandytoja ir socialinė darbuotoja Edita Skalskienė.
Ji aplenkė savo vyra – bendrovės „Sportinė aviacija ir Ko“ rinkodaros vadybininką sklandytoją Stasį Skalskį, kuris 1993 metais Švedijoje vykusiame pasaulio čempionate užėmė ketvirtąją vietą.
Prienuose gaminamas 13,5 metro ilgio sparnų sklandytuvas jau sukėlė pasaulyje didelį susidomėjimą, kai pernai tokiu aparatu Vladui Motuzai pavyko pasaulio čempionate laimėti antrąją vietą.
Tai – ultralengvos klasės sklandytuvas, kuriam pranašaujama puiki ateitis. Dar vieno aparato su elektriniu varikliu idėją nuo lietuvių nusižiūrėjo vokiečiai, kurie yra sklandytuvų gamybos lyderiai pasaulyje.
Valo ilgis – 2 kilometrai
„Sportinė aviacija ir Ko“ – vienintelė sklandytuvų gamykla Baltijos šalyse, savo istoriją pradėjusi 1969 metais.
Įmonės pasididžiavimas yra sklandytuvas „LAK-17B“, kuris gali būti įvairių modifikacijų – su 15, 18 ar 21 metro ilgio sparnais, su elektriniu ar vidaus degimo varikliu arba visiškai be jo.
S.Skalskis – jis pradėjo dirbti Prienuose 1985 metais – aiškino, kad sklandytuvai su elektra varomais varikliais darosi vis populiaresni visame pasaulyje.
Kuriant sklandytuvą nėra nesvarbių detalių. Šis darbas pradedamas nuo pagrindinės centrinės ašies, kuri atlaiko visas apkrovas. Vėliau liejamos sparnų formos, kurios suvožiamos.
Detales sklandytuvams lietuviai užsisako iš viso pasaulio. Anglies pluošto strypeliai, kurie yra vos kelių milimetrų skersmens, pasižymi lankstumu ir tvirtumu.
Vienam sklandytuvui pagaminti dažnai prireikia net dviejų kilometrų ilgio tokio valo, jis sukarpomas į strypelius, kurie vėliau spaudžiami ir suklijuojami.
Pamėgo elektros baterijas
Projektuojant naują sklandytuvą pritaikyta net elektrinės jėgainės idėja – įdiegta baterijų valdymo sistema, yra atskiri krovikliai, kurie žemėje įkrauna šias baterijas.
Su tokiomis baterijomis įkūręs variklį pilotas gali per valandą grįžti į aerodromą.
Šį lietuvių techninį išradimą nukopijavo ir kitų valstybių konstruktoriai.
„Pilotus vilioja nepriklausomybė, pritrūkus aukščio nereikia tūpti pievoje, galima įjungti elektrinį variklį ir saugiai sugrįžti“, – aiškino S.Skalskis, kuris sklandytuvo kabinoje praleido daugiau nei 3000 valandų.
S.Skalskis pripažino: sklandytuvų gamykloje labai daug darbo, todėl labai sunku prisivilioti jaunimo.
„Mūsų sklandytuvai yra vertinami, tačiau labai daug energijos tenka išeikvoti, kol pavyksta gauti tarptautinį sertifikatą“, – aiškino S.Skalskis.
Gamykla garsėja dar nuo sovietmečio
Nuo 1969 metų, kai Prienuose buvo įkurta eksperimentinė aviacijos gamykla, Lietuvos inžinieriai, konstruktoriai, technologai daug pasiekė. Jie viltis susiejo su plastikinio sklandytuvo gamyba.
Buvo pagamintos ne tik liemens ir sparnų formos, bet ir atlikta daug eksperimentų taikant įvairius dažymo būdus ir dažus, daug pastangų įdėta gaminant kabinos gaubtą iš organinio stiklo.
Kai 1972 metų rudenį sklandytuvas buvo užbaigtas ir pavadintas „Lietuva“, Pociūnuose prasidėjo bandomieji skrydžiai.
Šis sklandytuvas pasižymėjo geresniais duomenimis nei tuo metu pažangiausias serijinis sovietinis sklandytuvas A-15.
