Darbo – į valias, bet darbininkų neįmanoma prisikviesti. Apie tai vis garsiau kalba ir kaimo turizmo sodybų šeimininkai, ir ūkininkai.
Nors kaime ir netrūksta pašalpų maitinamų žmonių, iš jų – menki pagalbininkai.
Ūkininkai tarpusavyje juokauja, kad dabar labai jau nepalankus „valiutų kursas“ tarp atlyginimo dydžio ir svaigalų kainų.
Iš trijų liko viena
„Jeigu žmogus, padirbėjęs dvi tris dienas, gauna algą, labai jau ilgai užtrunka, kol ją „konvertuoja“, – karčiai šyptelėjo Tauragės rajone, Milgaudiškių kaime, braškių ūkį turintis Raimondas Beske.
Juk ir jo šiltnamiuose, kuriuose iškeltos ant stelažų žydėti pradėjo vėlyvosios braškės, pastaruoju metu darbavosi trys moterys. Tačiau savaitės pradžioje ką tik išleistus braškių ūsus gnaibė viena jų – Nijolė. Kitos dvi po savaitgalio ūkyje taip ir nepasirodė.
„Gyvenu gretimame kaime. Pati atminu dviratį į Raimondo ūkį. Jau ketvirti metai jame dirbu. Pernai krutėjau čia iki vėlyvo rudens – kone iki lapkričio. O šiemet kovą jau reikėjo braškes sodinti. Darbo čia į valias, tad esu labai patenkinta. Atsisakiau socialinės pašalpos. Jos gaudavau vos 71 eurą. O čia per savaitę 90 eurų užsidirbu. Man tai – dideli pinigai“, – pasidžiaugė Nijolė.
Ji neabejojo, kad ir kitos dvi bendradarbės po dienos kitos pasirodys šiltnamiuose. Tiesiog „pasveiks“ ir ateis dirbti, nes kito pajamų šaltinio neturi.
Plėtrą tenka atidėti
Nuovargis ir nuolatinė įtampa, kurią primeta įnoringa gamta ir darbo jėgos stygius, – tai du rūpesčiai, kurie persekioja braškių augintojus.
„Labai trūksta darbo jėgos, ypač – gerų darbininkų. Tokių, kurie kasdien ateina į darbą. O kol jų nėra, negaliu plėsti braškyno. Jei braškių daigais ir užsodinčiau 10–15 hektarų, negaliu būti garantuotas, kad atsiras skynėjų“, – sakė R.Beske.
Dabar iš 30–35 skynėjų rimtai dirba kokie du trečdaliai. Kasmet, prasidėjus sezonui, jie ateina dirbti į ūkį, o kai kurie atsiveda ir naujų patikimų žmonių.
Anot ūkininko, gerai bent jau tai, kad jam neprireikia ieškoti darbininkų per skelbimus.
„Ir su darbo birža stengiuosi neturėti reikalų, nes žmonės, kurie nori dirbti, ir patys susiranda darbo“, – kalbėjo R.Beske.
Jis pats, dairydamasis naujovių – naujų braškių veislių bei auginimo technologijų, išnarstė braškynus Olandijoje, Suomijoje, Vokietijoje. Ir matė, kokie žmonės juose dirba.
„Neįmanoma jiems nepavydėti, nes mūsų ekonominės sąlygos yra kitokios. Ir olandai, ir vokiečiai sezoniniam darbui gali pasitelkti emigrantų, o mes tokios galimybės neturime. Negalime pasiūlyti ir tokios pat algos.
Net ir Lenkijoje, jei tik nebūtų atvykėlių iš Ukrainos ar kitų valstybių, sodininkystė akimirksniu sunyktų. Nes visas kaimynų uogininkystės ūkis laikosi ant svetimšalių skynėjų pečių. Ten visi samdomi darbininkai imigrantai“, – pasakojo ūkininkas.
R.Beske sako, kad mielai įdarbintų ir ukrainiečių – jei tik atsirastų tokia galimybė ir, gavę darbo vizą, jie iš Lietuvos nespruktų gilyn į Europą.
„Ir įdarbintume, ir apgyvendintume, tegu tik tie ukrainiečiai atvažiuoja. Savi žmonės tuomet galėtų skirstyti darbus, prižiūrėti. Bet kol kas visa tai nudirbu pats. Esu ir vadybininkas, ir vairuotojas, ir buhalteris, o kai prireikia – ir suvirintojas“, – optimizmu netryško R.Beske.
Tuo metu lietuviai dažniau nugaras lenkia, pavyzdžiui, Olandijos ar Danijos braškynuose. Sezoniniai darbininkai per dieną ten dirba po 10 valandų, o atlygio už valandą, atskaičiavus mokesčius, gauna 6–8 eurus.
Tenka ir pasiderėti
Dirbti gebančių žmonių su žiburiu ieško ir kaimo turizmo sodybų savininkai.
„Visada žmonėms, kurie ateina dirbti, atsiskaitau išrašydama paslaugų kvitus.
Tie darbai yra paprasti: tai akmenis reikia surinkti, tai žolę nupjauti, šakas nugenėti, mišką išvalyti. Visa bėda, kad žmonės, iš karto gavę atlyginimą, po to tris dienas nebepasirodo.
O darbai juk laukia“, – kalbėjo Anykščių rajone sodybą „Geras“ įkūrusi Gitana Mileikaitė.
Tokiais atvejais, kai reikia skubiai atlikti darbus, ji derasi su pagalbininkais.
„Iš anksto įspėju, kad nesumokėsiu vakare už darbą, nes labai reikia, kad jie ir kitą dieną padirbėtų. Nepyksta. Nes žino, kad vis tiek gaus tai, ką uždirbo“, – pasakojo G.Mileikaitė.
Bet būna ir tokių atvejų, kai ir ji neatsispiria troškulį kenčiančiųjų maldavimui.
„Manau, visur tie patys kaime verslą turinčių žmonių vargai.
Man taip pat reikia nuolat dirbančių žmonių – kambarinių, valytojų, padavėjų. Mes, šio krašto sodybų savininkai, tarėmės ir su Anykščių technologijų mokykla. Norėjome programą sukurti, pagal kurią būtų rengiami turizmo vadybininkai. Nepavyko. Esą nepopuliari specialybė – niekas tokio darbo nenori imtis“, – kalbėjo sodybos „Geras“ šeimininkė.
Išeitis – spynos?
Anot Utenos rajone, netoli Užpalių, Šeimyniškiuose, esančios sodybos „Širvynė“ šeimininko, futbolo trenerio Dainiaus Širvio, jis pats išmoko daugybę statybos darbų. Teko to imtis, nes statybininkai profesionalai iš pat labo ryto sunkiai rankose nulaikydavo plaktuką.
„Reikėtų darbininkų, bet nėra ko samdyti.
Vienas kaimynas girtuokliauja, kitas – taip pat. Manyčiau, kad labai praverstų tokia tvarka, kad miesteliuose, kuriuose gyvena mažiau nei tūkstantis žmonių, nebūtų svaigalų parduotuvių. Arba prekiauti jais būtų leidžiama tik vakare, tarkime, nuo 18 valandos“, – receptą pasiūlė D.Širvys.
Jo nuomone, neliktų ir iš po skverno parduodamų svaigalų, jei tik virš pardavėjų galvos pakibtų, pavyzdžiui, 1 tūkst. eurų bauda, o „skundėjas“ gautų 100 eurų prizą.
