Nes toje gatvelėje – ne ką prastesnė nei Taujėnų dvaro ekspozicija. Žvilgsnis neišvengiamai užklius už galingos žemės ūkio technikos, sustatytos ūkininko Sauliaus Galvono sodyboje. Bet jis būtinai nučiuoš ir prie „gyvų“ statulėlių: guminiais batais apautų, kelnėtų „vazas“, kuriose visu smagumu žydi petunijos.
Nepražiopsokite: alpinariumo viršūnėje, ištempusios kaklus, žaliuoja dvi išpampusios varlės. Anaiptol ne šlykštuolės, atvirkščiai, net simpatiškos. Padėtos ten, kur ir turėtų būti.
Tačiau didžiausias šios sodybos traukos centras – tai mažosios architektūros detalės: žemės ūkio padargai, prikelti naujam gyvenimui. Nugremžti, nušlifuoti, šviežiai perdažyti.
Čia ir arklių kažkada traukta „grėbelka“, ir ant akmenų užkelti plūgai, ir šieno vartytuvas, kurį kažkada ūkininkai mynė lyg dviratį.
Kas vis tuo pasirūpino?
„Et, visi čia po truputį nagus prikišome“, – pratarė kartu su dvylikamečiu sūnumi Teodoru ties traktoriumi beplušantis,200 hektarų ūkį turintis S.Galvonas.
Iš šios sodybos yra kilęs dar vienas „galvoniukas“ – Rokas. Septyniolikmetis jaunuolis, pernai išskirtiniais gebėjimais pribloškęs ne tik Taujėnų dvaro svečius, bet ir profesionalius kulinarus. Vaikinas dvare surengė tokių paties pagamintų patiekalų prezentaciją, kurie nenusileido esantiems prabangiuose restoranuose.
Tačiau ne apie kulinarines keliones šįkart šnekta. Apie atostogas ar bent jau kultūringą laisvalaikį. Todėl, pasižvalgius po ūkininko sodybą, nereikėtų susmeigti akių į žemę. Nes ties kiekvienu šios gatvės namu galima pamatyti keistų, tačiau širdį vis dėlto pakutenančių puošybos detalių.
O dvaras? Jame ir taip grožybių į valias: ir restauruotas svirnas duris jau atvėrė, ir „poniškų“ paukščių bei gyvulėlių garsai jame sklinda. Ir akmenų muziejus vertas dėmesio.
Svarbu, kad mindami ilgais dvaro takais, nepamirštumėte, ko apskritai čia atėjote. Ar tik ne papramogauti? Gal į Evelinos Sašenko koncertą liepos 10-ąją kaip tik turite įsigiję bilietus? Tegu tik neužgęsta tądien saulė.
